ESAMA SITUACIJA. Štai taip šiomis dienomis atrodo Pirmosios Melnragės jūros pakrantė. Tiek vaizdelis, tiek kvapas - nekokie, o apie maudynes net pagalvoti nesinori. Pauliaus MATULEVIČIAUS nuotr.

Pirmojoje Melnragėje - dumbliai ir smarvė

(6)

Nors pastarosiomis dienomis oro temperatūra perkopė 20 laipsnių padalą, tačiau į Pirmąją Melnragę atvykę klaipėdiečiai Baltijos jūros malonumais mėgautis neskuba. To priežastis - jūros pakrantę nuklojęs didžiulis dumblių sluoksnis. Be to, nosį riečia žuvų ir supuvusių kiaušinių smarvė.

„Neįmanoma prieiti arčiau jūros - tiesiog pykina nuo kvapų. Jau net nekalbu apie kojų kišimą į jūrą. Vaikai taip pat negali statyti smėlio pilių jūros pakrantėje. Apmaudu. Tiek Lietuvoje teturime šiltų vasaros orų, o ir per juos nuotaiką gadina tokie gamtos reiškiniai“, - pasakojo klaipėdietė Greta Sasnauskaitė.

„Vakarų ekspresui“ susisiekus su Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos vyr. specialistu Erlandu Paplauskiu, šis įvardijo priežastis, kodėl jūroje tiek daug dumblių.

„Jau dvidešimt metų kasmet tuo pačiu laiku pasipila skundai, žurnalistų skambučiai su klausimu - kodėl tiek daug dumblių? Kas užteršė jūrą? Bet jei mes neterštume be saiko, taikytume apsaugos priemones ten, kur tai įmanoma, mirusių zonų joje būtų mažiau ir to paties klausimo kasmet nereiktų uždavinėti“, - mintimis dalijosi E. Paplauskis.

Jis papasakojo apie vieną priežastį - ūkininkus, grūdininkus, rapsininkus, kurie cheminėmis priemonėmis tręšia laukus ir niokoja gamtą.

„Deja, deja, žmonės neretai dėl savo godumo springsta. Kai sakoma palikti prie upelių apsaugos zonas, kad trąšos neitų tiesiai į mūsų upes, rengia protestus ir verčia ministrą, mat tai sumažina plotus, iš kurių gali sunkti žemės syvus ir naudą“, - mintis tęsė pokalbininkas.

Jis atsiuntė ir nuotrauką vietos, kurioje kažkada buvo upelis, bet melioracija pavertė jį kanalu, kad būtų daugiau ariamos žemės.

"Štai ir matom, kaip laikomasi sveiko proto diktuojamų taisyklių. Tie melioracijos kanalai yra bioįvairovės oazės. Jais keliauja įvairios gyvūnų rūšys, paukščiai šlaituose suka lizdus. Bet trąšos irgi jais laisvai keliauja iki Baltijos. Šis kanalas gi įteka į Miniją.

Jūs galvojate - reikia skambint, pranešt, baust? Tai galit skambinti, kas antrame lauke bus tokio pobūdžio pažeidimų. Mat neužsėtas metras - nuostolis. Kaip tik dirvoje trąša dabar neištirpusi. Lyja lietus ir gražiai tręšiami kanalai, o galų gale - Baltija.

Tik priminsiu, kad dėl tokių ūkininkų ir mūsų aplaidumo, abejingumo, leidimo jiems siautėti šiuo metu mirę plotai Baltijoje viršija Lietuvos teritorijos plotą.

Mirę, reiškia, kad gyvybė pasakė mums atia. Bakterijų ir grybų likučiai pasiliko išjungti šviesą. Na, tuose gyliuose ir taip tamsu, bet trąšomis užmaitinti dumbliai nusėda į gelmes, pūva ir ten aplinką daro bedeguonę. Tinkamą tik sierabakterėms ir pan. Sakot, nieko nepadarysim? Tai jei nieko negalim, mums šakės. Nes vien žalių juostų pasodinimas, apsaugos juostų sudarymas nuo vandens telkinių, tręšimo sąlygų paisymas, sumažina biogenų prietaką į Baltiją 70-90 proc.", - pabrėžė E. Paplauskis.

Jis pažėrė kritikos ūkininkams: „Dzin, kad tuoj gyvensim prie dvokiančios supuvusiu kiaušiniu balos, dzin, kad Europos Sąjunga kals mums sankcijas ir mokėsim iš savo kišenių už juos visi. Svarbu suarti visus natūralių pievų likučius ir lauką iki paskutinio centimetro, kad jų milijoninis biznis sukurtų eilinę biologinę dykumą, bet pridėtų keletą eurų į kišenę“, - tiesiai šviesiai išrėžė E. Paplauskis.

Jis dar pridūrė: „Gausiai tręšiam, gausiai ir želia.“

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder