Kai kurios neįprasčiausios ekosistemos egzistuoja kartu su senoviniu vandeniu, įkalintu kilometrų gylyje ikikambrinio periodo skydinių uolienų plyšiuose. Šie geologiniai dariniai susiformavo ankstyviausiu Žemės istorijos laikotarpiu, dar gerokai prieš tai, kai kontinentai pasislinko į dabartines savo vietas.
Tyrimo metu mokslininkai Kanadoje, Pietų Afrikoje ir Suomijoje ištyrė 19 kasyklų, kuriose ikikambrinėje kontinentinėje litosferoje rasta vandenilio prisotinto vandens. Vienoje iš šių vietų, esančioje beveik 3 kilometrų gylyje netoli Kanados miesto Timinso, aptiktas seniausias kada nors rastas skystas vanduo, kuris buvo izoliuotas 1,5–2,64 milijardo metų.
Svarbu tai, kad šie priešistoriniai vandenys galėjo palaikyti požeminę gyvybę. Mokslininkai išsiaiškino, kad cheminės reakcijos uolienose sukuria reikšmingą vandenilio kiekį, suteikiantį būtiną energiją mikrobų bendruomenėms.
Procesas, vadinamas radioliziniu skaidymu, veikiant natūraliai spinduliuotei, vandens molekules suskaido į vandenilį. Kitas procesas – serpentinizacija – yra cheminė reakcija, kurios metu keičiasi senovinėse uolienose esantys mineralai ir taip pat išsiskiria vandenilis.
Formacijų ypatybės
Kadangi ikikambrinės uolienos sudaro daugiau nei 70 procentų Žemės plutos, tokios terpės gali būti ne tokios retos, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Geochimikė Barbara Sherwood Lollar šią aplinką apibūdino kaip „miegantį milžiną“ – milžinišką sritį, kuri pasirodė esanti potencialios energijos šaltinis gyvybei. Jos teigimu, tai yra esminis lūžis suprantant, kokia didelė Žemės plutos dalis gali būti gyvenama.
Vis aiškiau suprantama, kad požeminėje aplinkoje gausu chemolitotrofinių, arba „uolienas ėdančių“, organizmų. Jie panašūs į tuos, kurie randami vandenynų hidroterminėse versmėse. Jei gyvybė egzistuoja kur nors kitur Saulės sistemoje, ji energijai gauti gali naudoti panašius procesus. B. Sherwood Lollar pridūrė, kad jei senovinės Žemės uolienos gamina tokį kiekį vandenilio, tikėtina, jog panašūs procesai vyksta ir Marse.
Tyrimai taip pat parodė, kad Žemės gelmėse gali būti 3 kartus daugiau vandens nei visuose paviršiaus vandenynuose kartu sudėjus. Tiesa, jis nėra skystas, ledas ar garai – dėl didelio karščio ir slėgio vanduo yra įkalintas mineralų molekulinėje struktūroje. Nors žinoma gyvybė negalėtų tiesiogiai naudoti šio resurso, tai įrodo, kad Žemė yra vandens planeta visomis prasmėmis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą