Prabangų gyvenimą žemaitė nusinėrė pati: jos rūbus perka Beyonce, o vyras – garsus lenktynininkas (4)

Dizainerės Eglės Ruškytės-Hulkenberg (33 m.) gyvenimas iš pažiūros primena Pelenės istoriją. Mažeikių rajone, Sedos miestelyje užaugusi moteris šeimą su garsiu „Formulės 1“ lenktynininku Nico Hulkenbergu (33 m.) sukūrė Monake, o jos apdarais puošiasi pramogų pasaulio grietinėlė.

Vis dėlto, laimė į Eglės kiemą moliūgo karieta neatvažiavo – kelią į ją užsispyrusi žemaitė pramynė pati. Kitaip nei Pelenė, Eglė nelaukė ir tarpduryje pasirodysiančios krikštamotės, pasakoje dulkėtus mergaitės rūbus pavertusios karališkais blizgučiais.

Rankų darbo drabužių kūrėja nuo pat vaikystės žinojo, jog nori gyventi kitaip. Nors namai provincijoje ir finansų stoka nei prašmatniai rengtis, nei ruoštis studijoms išsvajotoje Vilniaus dailės akademijoje neleido, tai jos nesustabdė. Iš senų, mamai priklausiusių ar turgeliuose pirktų drabužių Eglė visada stengėsi sukurti ką nors nepaprasto.

„Tekdavo atsiduoti fantazijai! Puošdavausi rūbais, kurie mano klasės draugams buvo tiesiog nesuvokiami“, – su šypsena jaunas dienas prisiminė ji.

Tėvų pastūmėta, pasirinkusi ir pabaigusi sodo dizaino – sodininkystės ir apželdinimo – studijas, lietuvė patraukė į Londoną. Tačiau moters mintyse ir toliau sukosi ne Kensingtono rūmų sodai, o mada. Eglė turi internetinę parduotuvę bei savo kūriniais prekiauja butikuose Sen Tropeze, Kanuose, Monake.

Dirbdama su aukštąja mada ir nuolatos apsupta išsipusčiusių stileivų, E.Ruškytė toliau audė idėjas, kaip, net ir neturint pakankamai lėšų, apsirengti išskirtinai. Ir tuomet į rankas moteris paėmė... stebuklų lazdele virtusį vąšelį.

Darbe, pertraukų metu, po darbo, savaitgaliais – visada, kuomet tik turėjo laisvo laiko – E.Ruškytė mokėsi nėrimo paslapčių.

Vadovėliu jai tapo internetas, vėliau, jau įgudusi, nėrimo technikas ji ėmė kurti pati.

Pirmąja pakyla moters nunertiems maudymosi kostiumėliams ir suknelėms tapo Londono gatvės, atostogų metu pačios išbraidyti paplūdimiai.

„Sulaukdavau daugybės komplimentų. Prie manęs prieidavo moterys ir klausdavo, kur gi viską pirkau. Pradėjau mąstyti, jog reikėtų užsiimti tokia veikla.

Juolab, nusipirkti nertų, rankų darbo drabužių niekada nebuvo lengva.

Be to, aš visada žinojau, jog noriu kurti pati, o ne dirbti kitiems. Norėjau būti ta kūrėja, iš kurios būtų galima pasisemti idėjų, kuri suteiktų laimės aplinkiniams ir kuria kas nors didžiuotųsi“, – tikino rugsėjo pabaigoje dukrelės susilauksianti žemaitė.

Nėrimas – dažnai iš kartos į kartą perduodamas amatas. Jūs buvote moderni – nerti išmokote „Youtube“ pagalba. – Prieš pradedant kurti, vąšelis ir virbalai man buvo svetimi.

Galiu prisipažinti, jog darbų pamokoms man kojines megzdavo mama.

Gyvendama Londone pasišoviau kurti rankų darbo maudymosi kostiumėlius, kurie dažniausiai yra neriami vąšeliu, tad teko išmokti nerti.

O internete galima rasti viską. Yra „Pinterest“, yra „Youtube“, idėjų pasisemti galima iš Ispanijos, Indijos, Portugalijos, Brazilijos kūrėjų... Beje, portugalai ir brazilai – itin patyrę nėrime.

Pats vąšelis mano rankose irgi greitai prigijo. Jis mažas, kartu galime keliauti.

Pasiėmėte į piniginę telpantį vąšelį ir iš Londono patraukėte į Monaką?

– Keletą kartų teko atostogauti Pietų Prancūzijoje, Kanų mieste. Pirmą kartą atvykusi į Kanus, juos įsimylėjau.

Viskas man priminė filmą: prancūziška kultūra, stilingai apsirengę žmonės, visai kitokie paplūdimiai, kur rengiamasi ne bet kaip...

Vieną vasarą ryžausi eksperimentui. Nusprendžiau Kanuose praleisti vasarą. Tiesiog jaučiau, jog man reikia save realizuoti.

Be to, palikusi Stellos parduotuvę, susipažinau su prancūzaite Julie, kuri Šventos Margaritos saloje turėjo savo butikėlį. Ten, šalia restoranų veikiantys butikai, yra populiarūs.

Paklausiau jos, ar jai netrūksta darbuotojų, pasisiūliau jos pardutuvėlėje prekiauti savo kurtais drabužiais. Ji sutiko, tik priminė, jog nemoku prancūzų kalbos. O aš jai pasakiau, jog moku pardavinėti rūbus, tad jei mūsų rūbai bus geri, žmonės juos pirks vis tiek.

Pirmąją vasarą mums puikiai sekėsi, susibendravome. Grįžau ir kitas metais. Dirbant toje saloje, daug žmonių atplaukia iš Kanų, Monako, Sen Tropezo...

Susipažinau su žmonėmis, kurie mėgsta unikalią aukštąją madą – tokią, kurios įprastai negalima nusipirkti parduotuvėse. Ten, Pietų Prancūzijoje, gyvenančios moterys mėgsta apsirengti drabužiais, su kuriais nepamatys kito žmogaus.

Jos nori išsiskirti ir prekės ženklas nėra toks svarbus, ten labai vertinamas rankų darbas. Su tokiai madai prijaučiančiais apsikeitėme kontaktais ir taip, po truputį, pradėjau individualų verslą.

– Galbūt, savo parduotuvę pavyko atsidaryti ir pačiai?

– Turiu internetinę parduotuvę, bet fizinės – ne. Dirbu su paplūdimio apranga prekiaujančiais butikais Sen Tropeze, Kanuose, Monake, tiekiu jiems savo kurtą produkciją.

Norint atsidaryti parduotuvę Pietų Prancūzijoje reikia labai didelių investicijų. Kadangi mano kuriami produktai yra sezoniniai, greitu metu atsidaryti parduotuvės neplanuoju.

Rugpjūtį Eglė ir F-1 lenktynininkas Nico Hulkenbergu planavo dideles vestuves, tačiau dėl koronaviruso nusprendė šventę nukelti į kitus metus, tad Monake tiesiog sudarė civilinę santuoką.

Žiemą prekiauju Švento Bartolomėjaus saloje, kur atostogauja daug prancūzų, amerikiečių. Apskritai, čia esančios salos yra labai mažos, dažniausiai reikia sudaryti sutartis, pasižadėti, jog dirbsiu su viena salos parduotuve, o ir ši neprekiaus jokių kitų dizainerių nėriniais.

Turiu keletą darbuotojų, kurių pagalbos paprašau, kai nieko nebespėju.

Būna, ypač vasaros sezonu, atsiranda daug norinčiųjų nusipirkti to, ko neturime, čia ir dabar, niekas nepagalvoja, jog norint nunerti suknelę kartais reikia net dviejų savaičių.

Taip pat mano drabužiai neturi siūlių – tai rodo, jog rūbas buvo pagamintas tik rankomis, ne mašinų pagalba.

– Daugiausia prekiaujate suknelėmis. Kodėl ne maudymukais, nuo kurių viskas prasidėjo?

Labai greitai supratau, kad nerti maudymukai nėra pats populiariausias ir patogiausias drabužis.

Lipant į vandenį reikia kokybiško maudymuko, o nertas maudymosi kostiumėlis greitai sušlampa, tampa sunkus, praranda savo formą.

– Nertos suknelės – ne ką mažiau išskirtinės. Ar su didele konkurencija tenka susidurti?

– Pietų Prancūzijoje susidurti su tokius apdarus kuriančiais dizaineriais neteko, tačiau yra keletas išties puikių kūrėjų iš Brazilijos.

Tiesa, Prancūzija ir Brazilija yra nutolusios viena nuo kitos, importo, eksporto mokesčiai mus tarsi padalija į du skirtingus kontinentus. Mano auditorija – Prancūzija, Europa.

– Jūsų rūbais dabinasi stilistė Asta Valentaitė, atlikėja Neringa Šiaudikytė, aktorė Indrė Storpirštienė. Ką teko papuošti iš užsienio žvaigždžių?

Vis dar pamenu, kaip drebėjo rankos, kai pirkinių krepšelį teko atiduoti dainininkei Beyonce.

Tai buvo neįkainojama patirtis! Taip nutiko, kad tą dieną parduotuvėje dirbau pati, įprastai, ten dirba pardavėjos.

Restoranuose, prie kurių, kaip ir minėjau, įkuriami butikai, dažnai vyksta minimalistiniai madų šou, kuriuose demonstruojamas butiko asortimentas.

Kai pakyla praėjo modelis, apsirengęs mano kurtais rūbais, Beyonce iš karto pareiškė, jog jų nori. Jeigu neklystu, tądien ji nusipirko šešias mano sukneles.

Suknelių ji nesimatavo, už pirkinius sumokėjo jos apsaugos darbuotojas. Kai jai nunešiau pirkinių maišelį, pasakiau, kad į mane kreiptųsi, jeigu reikėtų ką nors pataisyti.

Aš kuriu vieno dydžio rūbus. Beyonce yra gana žemo ūgio, moteriškų formų, pergyvenau, ar suknelės jai tiks.

Žinau, kad vieną iš jų ji tikrai užsidėjo – tai išdavė paparacių nuotraukos.

Dar esu papuošusi vokiečių manekenę Leną Gercke. Ji – buvusi televizijos projekto „Next Topmodel“ laimėtoja, dabar turinti savo drabužių liniją.

Teko puošti ir vieną garsiausių Vokietijos modelių Heidi Klum, vieną suknelę yra nusipirkusi dainininkė Rihanna, ištikimos mano gerbėjos – „Swarovski“ kristalų imperijos paveldėtoja Victoria Swarovski ir jos mama. Mano suknelėmis Victoria puošiasi per kiekvienas atostogas.

– Bet jūs nesate ta dizainerė, kuri puošiasi vien savo kurtais rūbais?

– Tikrai ne.

Kartais sulaukiu ir draugų pastebėjimų, jie klausia, kodėl neužsidedu savo kurtų suknelių. Jiems atsakau: „Palikite mane ramybėje! Aš noriu pasipuošti ir kitų dizainerių kurtais drabužiais!“

Juk norisi užsidėti ir prie jūros plevėsuojančią šilkinę suknelę, labai mėgstu dėvėti kelnes.

Žinoma, savo kūriniais pasipuošiu, jeigu vyksta koks paplūdimio vakarėlis.
 

Bet nebepanaši į lietuvę...kitokios lietuvės...
ATSIPRAŠAU, 2021-09-22 18:49
tai kaip atrodo tos suknelės?
klaipėdiškė, 2021-09-22 15:52
Itin žavinga ,,pelenė iš Žemaitijos,, ir pora itin puiki! Sėkmės jums!
Loni, 2021-09-22 12:38
Sidebar placeholder