Dviejose miesto erdvėse – prie centrinės aikštės ir šalia Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejaus – buvo įrengtos instaliacijos, simbolizuojančios tremtinių vagonus. Jos tapo ne tik istorijos ženklu, bet ir emociniu patyrimu. Prasilenkdami su kasdienybe, praeiviai čia galėjo išgirsti istorijų nuotrupas, pamatyti gyvą vaidybą, įsiklausyti į tylą – į tą pačią, kuri lydėjo tūkstančius Lietuvos gyventojų 1941-ųjų birželio tremties metu.
Istorija, kurią jautė aktoriai
Tarp instaliacijos kūrėjų – „Taško teatro“ aktorius Mindaugas, kuris įkūnijo simbolinį tremtinio vaidmenį. „Tai labiau būsena nei vaidmuo – pajautimas apie netektį, apie išsiskyrimą. Labai domėjausi, medžiagą skaitėm, mėginau pajusti jų būseną...“ – dalinosi jis. Autentiška patirtis perteikta per aktoriaus vidinius išgyvenimus leido žiūrovams ne tik stebėti, bet ir išgyventi.
Kartu su profesionaliais aktoriais instaliacijoje dalyvavo ir Palangos moksleivių klubo teatro studija „Kopų kaukės“. Jaunieji aktoriai improvizavo tylos, žaidimo, laukimo formomis. Studijos vadovė MilgintaPalubinskaitė pasakojo, kad vaikai tremties laukimą perteikė įvairiai: „Vaikai visokiomis aplinkybėmis randa laiko pažaisti, palakstyti. Ruošiantis kalbėjome su vaikais, kaip suvaidinti šį laukimą – šį nežinios laukimą.“
Konkretūs likimai – pavardės, kurios kalba
Instaliacijos centre – tremtinių iš Palangos ir Palangos valsčiaus sąrašas. Daugiau nei 50 žmonių, kurių pavardės šiandien primena ne statistinius skaičius, o gyvenimus, šeimas, istorijas. Tarp jų – JuozasAndriejauskas su šeima, RaimondasBobelis, MirjamaŠtochaitė, MarijaTiškevičiūtė, VeronikaŠumskienė ir daugelis kitų. Jų vardai šį vakarą nuskambėjo kitaip – kaip gyvos atminties liudijimas, kaip pagarba.
Atminimo valanda – bendrystės akimirka
Vakarui įsibėgėjus, po šv. Mišių, bendruomenė susibūrė prie Tremtinių kryžiaus – čia vyko atminimo valanda.Į šią jautrią susikaupimo ir pagarbos akimirką susirinko Palangos bendruomenė, tremtiniai, jų artimieji, mokytojai, mokiniai. Prisilietimas prie istorijos čia tapo ne tik žinojimo, bet ir vidinio išgyvenimo aktu – gyva bendrystės valanda su muzika, dainomis ir poezija.
Renginyje dalyvavo Savivaldybės atstovai, Palangos parapijos klebonas, Palangos senosios gimnazijos moksleiviai ir mokytojai, Palangos Stasio Vainiūno meno mokyklos atstovai, folkloro ansamblis „Mėguva“, Jūros šaulių vyrų choras, meninės instaliacijos dalyviai, o svarbiausia – tremtiniai bei jų giminaičiai, kurių prisiminimai šią valandą padarė gyvą ir nepamirštamą.
Gyva istorija – ne praeitis, o atsakomybė
„Prarasto laiko stotelė“ – ne tik meninė instaliacija. Tai atvira pamoka, kurioje istorija perteikiama ne vadovėliais, o emocijomis. Ji leidžia jaunajai kartai ne tik žinoti, bet ir pajusti– kas yra laukimas, išsiskyrimas, nežinomybė.Tik gyva, išjausta istorija gali ugdyti jautrią, atjaučiančią ir stiprią visuomenę.
Instaliaciją ir renginį organizavo Palangos kultūros centras.
Projektą iš dalies finansavo Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
Informaciją instaliacijos kūrimui pateikė Arūnas Šateika (Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga), Palangos kurorto muziejus.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą