Priekuliškis Viktoras Urbonas: „Žirgai ir jojimas – gyvenimo aistra“

Per ilgametę karjerą V. Urbonas pelnė ne vieną reikšmingą apdovanojimą, kurį kiekvieną labai vertina ir brangina.

Ant žirgo – nuo septynerių

Priekulėje gimęs ir augęs, šiemet septyniasdešimtmetį švenčiantis V. Urbonas jojimu susidomėjo ankstyvoje vaikystėje. Pirmąkart ant žirgo jis sėdo septynerių, o būdamas keturiolikos jau dalyvavo aukščiausio lygio konkūrų varžybose.

Kaip pasakojo Viktoras, jis savo profesionalaus raitelio karjerą pradėjo dar 1972 metais. Sportininkas pelnė Lietuvos čempiono vardą, atstovaudamas savo šaliai dalyvavo įvairiose varžybose.

1994 metais, nusprendęs dalintis sukaupta patirtimi su jaunąja karta, tapo vaikų ir jaunių sporto mokyklos treneriu. Jo vadovaujami jaunieji sportininkai pasiekė puikių rezultatų. Pasak V. Urbono, tik darbas ir pastangos, derinant treniruotes, finansavimą ir teisingą požiūrį į žirgus, lemia ilgalaikę sėkmę šiame sporte.

Tarp jo auklėtinių – visas būrys raitelių, gynusių ne tik Priekulės, bet ir Lietuvos garbę įvairaus rango varžybose: Edmundas Klimovas, Pranas ir Rolandas Milkintai, Arvydas Jonušas, Rimantas Dyglys, Edgaras Banevičius ir kt.

V. Urbono, kaip trenerio, arjera tęsiasi dešimtmečius, per kuriuos jis ugdo būsimus Lietuvos jojimo sporto lyderius. Už savo pasiekimus ir indėlį į Lietuvos jojimo sportą 1983 m. jis buvo įvertintas Lietuvos nusipelniusio trenerio titulu.

„Niekada nesigailėjau savo pasirinkimo gyvenimą pašvęsti žirgams ir jojimui. Su jais turėjau ir turiu ypatingą ryšį. Džiaugiuosi, kad mano anūkas Justas Gabalis perėmė sportinę estafetę. Jis nuo pat vaikystės su manimi dienas leisdavo žirgyne.

Justas yra jaunas ir talentingas sportininkas. Jo požiūris į sportą ir treniruočių intensyvumas rodo, kad jo ateitis jojimo sporte yra šviesi. Jau dabar jis pelnė ne vieną reikšmingą apdovanojimą, tapo Lietuvos konkūrų čempio­nu“, – apie iš kartos į kartą perduodamą aistrą jojimo sportui pasakojo V. Urbonas.

Ugdo jaunąją kartą

V. Urbonas kartu su anūku vadovauja maždaug 60 žirgų ūkiui. Čia auginami ir treniruojami įvairių ir pasauliniu mastu pripažintų veislių žirgai. Šis žirgynas yra atviras norintiems išmokti jodinėti, pažinti žirgus.

Pasak jo, Lietuvos jaunieji raiteliai turi perspektyvas pasiekti aukštų rezultatų tarptautiniu lygmeniu, tačiau tam būtinas nuoseklus, atsidavęs, nemažai finansinių resursų reikalaujantis darbas.

„Norint būti geru jojiku, svarbiausia yra supratimas ir požiūris į žirgą kaip į gyvą būtybę, o ne tik kaip į sporto įrankį. Geras raitelis žino, kad žirgas yra jo partneris ir draugas, su kuriuo reikia palaikyti ryšį, rūpintis jo sveikata ir gerove.

 Tai reiškia daug daugiau nei tik sugebėti valdyti žirgą, tai reikalauja nuolatinio, intensyvaus darbo, atsidavimo ir meilės šiam nuostabiam gyvūnui, su kuriuo dalijamasi tiek džiaugsmais, tiek iššūkiais. Svarbi ne tik kasdienė priežiūra, bet ir tarpusavio pasitikėjimo kūrimas“, – akcentavo V. Urbonas. 

Pasak jo, jojikui svarbu suprasti žirgo poreikius ir teikti jam būtiną priežiūrą. Tai reiškia, kad po varžybų ar treniruočių žirgas turi būti tinkamai prižiūrėtas.

„Žirgą reikia prižiūrėti visą jo gyvenimą. Pavyzdžiui, net jei žirgas nebedalyvauja varžybose, jo sveikata ir gerovė vis dar yra prioritetas“, – pridūrė V. Urbonas.

Pasak Viktoro, labiausiai prisiminimuose išlikę žirgai yra Fovoritka (vėliau padėjusi skinti pergales E. Klimovui), Deimantas (su šiuo žirgu iškovotas Lietuvos čempiono titulas), Inkaras, Pelikanas.
Kalbėdamas apie jaunųjų raitelių ruošimą ir mokymą, V. Urbonas tikina, kad labai svarbu užtikrinti jau pirmuosius tinkamus jojimo pagrindus ir techniką.

„Tinkamai išmokyti vaiką nuo pat pradžių – tai daug daugiau nei tiesiog leisti jam sėsti ant žirgo. Būtina sukurti tvirtą pagrindą, kuriame dėmesys skiriamas ne tik pagrindinėms jojimo pozicijoms, bet ir tinkamam elgesiui bei saugumui. Svarbu atitinkamai parinkti jojimo erd­ves, kliūtis, jų aukštį, atstumus. Skatinti dalyvauti varžybose, kai jie tikrai pasirengę“, – pridūrė specialistas.