Šioje mokykloje klaipėdietis dirba nuo 1990-ųjų. „Kažkada buvau jauniausias, dabar jau vienas iš vyriausių. Teko išbandyti ir kitus darbus, Atgimimo laikotarpiu buvau laikraščio “Mažoji Lietuva„, vėliau “Vakarų ekspreso„ bendradarbis, teko dirbti ir 15 vidurinės mokyklos vadovu ir Savivaldybės Švietimo skyriuje. Vis dėlto lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo darbas yra mano pašaukimas ir mano sėkmės istorija“, - atviravo R. Ivanauskas.
Eilėraščius ir esė R. Ivanauskas rašo nuo jaunumės. Pirmieji jo kūriniai buvo atspausdinti dar 1971 m. žurnale „Moksleivis“. „Sakoma, kad jei gali nerašyti - nerašyk. Aš negaliu nerašyti“, - nusijuokė pašnekovas ir prisipažino, kad ilgai nedrįsęs savo tekstus išleisti knyga.
„Matyt tam turi ateiti branda, laikas, nes tik jis parodo tekstų vertę. Dabar, skaitydamas anksčiau sukurtus tekstus jau matau, kad jie ne tik atspindi mano emocijas, tačiau atskleidžia ir laikmečio, epochos paveikslą, atspindi šio krašto keitimąsi. Eilėraščiuose ir esė yra daug Klaipėdos, Mažosios Lietuvos, pajūrio motyvų ir temų“, - sakė autorius.
R. Ivanausko knygą „Iš rankraščių“ sudaro 130 puslapių. Eilėraščiai ir esė padalinti į 4 skyrius. Knyga išleista Sauliaus Jokužio leidykloje-spaustuvėje 200 egzempliorių tiražu, o jos viršelį sukūrė R. Ivanausko anūkas Matas, kuris yra „Vėtrungės“ gimnazijos moksleivis.
Publikuojame keletą eilėraščių iš R. Ivanausko knygos „Iš rankraščių“.
Laivas pareidavo iš jūros...Juo grįždavo paslaptingas jaunuolis. Jūreivio uniforma, kubietiškas prožektorius lauktuvėms. Dar saldainių dėžutė su romu „ Ruslanas ir Liudmila“ (pagaminta 1960 metais), labai mandagiai pasakytas labas, tylėjimas mėnesienoje, šokiai... Tačiau draugystė su mergina „nesiklijavo“.
Mergina, studentė, parvažiuodavo iš Vilniaus retai. Kur Vilnius, o kur pajūris? O ir jūreivis įtartinas: gražus, šokiuose visos žiūri, šokdina. Tegul šoka- ėmė ir nebevažiavo, saldainiai atiteko kitoms.
Dar po kelerių metų vienos kavinės barmenė pastebėjo du jaunuolius. Jis- jūreiviška palaidine, ji- su vestuviniu žiedu...arbata liko neišgerta. Jos akyse žibėjo ašaros beveik taip, kaip kito vyro padovanotas vestuvinis žiedas.
Epilogas. Jis nesukūrė šeimos.
Antras epilogas. Praėjo šešiasdešimt metų. Abu ilsisi tose pačiose kapinėse. Vėlinių naktį, kai išsiskirsto lankytojai, žvakės nušviečia abiejų antkapius. Ir nėra, kas galėtų paaiškinti kodėl?
Ar matai, kaip kankinasi širdys,
Kaip jos ieško viena kitos,
Ir viena kitos negirdi?..
Ar kas jaučia tą svorį kančios?
Tyli tyliai beržai ir takeliai
Ir labai nukeliauti keliai.
Ir kai mėnuo į dangų
Savo pakraštį kelia,
Ar tu viską tikrai žinai?
Laiškus rašo rugpjūčio dangus,
Lietūs pradeda širdį griaužti,
Tu likai nebylus ,
Nepasiekęs žvaigždėto aukščio.
Dienos lėmė nakties nekęsti,
O keliai vis suko kitur.
Pasaka buvo kita ir melas kitas,
Ir meilė kita kažkur.
Laiškus rašė tada jau kitas-
Vandenynas išseko visas-
Ošė jūroje nežinia:
Kodėl patikėjai ja?
2014- 12- 08
Iš pirmo žvilgsnio gražios poros meilė buvo apgaubta turtais. Jis kaip aitvaras sugebėjo nešti į namus rublius. Ir ne tik į namus. Ji buvo ištikima, jis- visiška priešingybė. Ji- pavydi (ir suprantama), o jis negalėjo (nemokėjo) to pavydo pakęsti. Ji- liūdna (viską suprato), o jis slėpė pinigus (vėliau sužinojau- automobilio ratuose). Vaizdas turėjo būti įdomiai keistas- pilna padanga rublių (ir iš kur?).
Kokių pinigų spalvos ar vertės tokie jausmai? Vaikams meilės neliko. Tuštuma. Taip atrodė , o kas žino...
Po dešimties metų : jis –didmiestyje, ji- kaime. Dar po dešimties...Jau nebežinau.
Jausmus po akmeniu
Slepi.
Galvoji, kad nesuprantu.
Senokai aišku-
Apkabina kitas.
Ar ką paslėpsi
Jaukumu?
Lyg nuodus pilsi
Į šią saldžią kavą.
Tik tau šita kava
Saldi.
Geriau nukirsk,
Menkysta,
Žodžių karą.
Ir pasakyk-
Kad vėl esi.
Kad vėl suki
Jausmų užkaisti,
Kad vėl apgauni
Ir save.
Gal atsiras vėl
Meilei laisvė
Įsimylėjimu karti.
2014- 09- 09
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą