Eglė Miceikienė
Protėvių detektyvas įtraukė ilgam

Manoma, kad žinoti bent septynias savo protėvių kartas pravartu kiekvienam žmogui, nes kiekviena karta mums ką nors duoda. Ne veltui sakoma, kad per septynias kartas lydi palaiminimai ir prakeiksmai. Palangiškė Eglė Miceikienė, prieš trejus metus išsikėlusi tikslą atrasti septynias savo giminės kartas ir sudaryti genealoginį medį, šiandien didžiuojasi, kad giminės ratas išsiplėtė iki pusantro tūkstančio kraujo giminaičių.

„Prieš 30 metų pas močiutę skrynioje pamačiau prosenelės nuotrauką. Visai neseniai ją atradau mamos albume ir prisiminiau. Tas vaizdas buvo išlikęs atmintyje nuo pat vaikystės. Prosenelė mano buvo Stanislava Krogertaitė-Meliukštienė. Mergautinė jos pavardė man pasirodė nelietuviška ir įmantri. Tai ir paskatino tyrinėti giminės šaknis. Trejus metus ieškau protėvių pagal savo mamos liniją“, - apie tai, kas paskatino pradėti domėtis savo šaknimis, pasakoja E. Miceikienė.

 

Nuo ko prasideda giminės genealoginio medžio sudarymas?

Viskas prasideda nuo paskutinių žinomų duomenų apie senelius, prosenelius ir jų šeimą surinkimo. Labai svarbu, kad močiutės, promočiutės, kol dar gyvos, kuo daugiau papasakotų. Reikia užsirašyti ne tik vardus, pavardes, bet ir kada, kurioje parapijoje gimė, kokioje bažnyčioje tuokėsi, kur gyveno.

Pavyzdžiui, jeigu senelis buvo iš Ukmergės, o močiutė - iš Kėdainių, metrikai bus Kėdainių bažnyčioje, t. y. jaunosios parapijoje.

Net jeigu pats neieškai, o pateiki duomenis genealogui, taip pat labai svarbu surinkti kuo daugiau faktų ir dokumentų.

Aš turėjau promočiutės gimimo dokumentą. Jame buvo įrašyti jos tėvų vardai. Pagal vardus, pavardes, gyvenamąsias vietoves ir prasideda paieška.

Mano genealoginį medį pradėjo sudarinėti profesionalus genealogas, istorikas Vilius Botyrius. Galvojau, kad viskas bus paprasta ir lengva, nes jis jau buvo sudaręs kitiems Krogertams bajoriškų šaknų medį. Naiviai įsivaizdavau, kad jis suras dar porą atšakų, ir tas medis susijungs, tačiau paaiškėjo, kad ana šaka buvo kilusi visai iš kitos pavardės. Tai buvo akibrokštas.

Paaiškėjo, kad mano šakos Krogertų pavardė asimiliavosi iš pavardės Pragiert. O pastarosios iš viso nėra lietuvių kalbos duomenų bazėse. Mano žiniomis, paskutis žmogus, turėjęs tokią pavardę, mirė 1900-ųjų pradžioje. Pavardė išnyko, o jos variacijų buvo labai daug.

Maža to, prosenelės Stanislavos senelis Pragieras vedė Farinų dukrą. Farinos pavardė taip pat buvo iškraipyta į Kvarinską. Tokių subtilybių be genealogo neišsiaiškinsi.

 

Senais laikais žmonės neturėjo dokumentų, kokius mes dabar turime. Kaip kunigas išgirsdavo - taip ir užrašydavo.

 

Didžiausios klaidos būdavo su mergautinėmis pavardėmis, nes vaikus krikštydavo ne tėvai, o krikšto tėvai. Tad dažnai pasakydavo ne mamos, o krikšto mamos mergautinę pavardę arba senelės mergautinę pavardę. Klaidos būdavo labai dažnos ir dėl to, kad dokumentai būdavo pildomi lietuvių, lenkų, rusų, lotynų kalbomis.

Dabar, norint įsitikinti, kad tai tas pats žmogus, tenka surinkti labai daug dokumentų.

 

Kokie yra svarbiausi dokumentai ir kur jų ieškote?

Pagrindinis duomenų šaltinis - bažnyčių metrikų knygos. Jos yra trijų rūšių: gimimo, santuokos ir mirties. Gimimo knygose nurodoma, koks vaikas gimė, kokių tėvų ir kokioje vietoje. Santuokos metrikai būna patys išsamiausi, nes juose nurodomi jaunųjų tėvų vardai, pavardės, iš kur kilę patys jaunieji, koks jų amžius. Mirties metrikuose nurodomas žmogaus vardas, pavardė, luomas, išvardijami vaikai.

Visi šie trys metrikai reikalingi norint surasti vieną šeimos kartą. Po to dar reikia surasti brolius, seseris ir patikrinti, ar jie yra tų pačių tėvų.

Metrikų knygos išlikusios ne visur, daug dokumentų bažnyčiose sudegė. Ypač nepasisekė Suvalkijos regionui. Bet yra gera žinia, kad kunigai privalėjo teikti ataskaitas vyresniosioms vyskupijoms, tad metrikų knygų nuorašus galima atrasti dekanatinėse knygose. O šių knygų yra išlikę nemažai.

Dar labai informatyvūs yra gyventojų surašymo dokumentai. Man jie padėjo surasti Farinų šaką. Atradau, kokiame kaime gyveno šeimos galva Andrius Farina, kad jis turėjo žmoną Rožę Fariną ir septynis vaikus, nurodomas kiekvieno jų amžius. Remiantis šia informacija, daugiau dokumentų galima atrasti Lietuvos valstybės istorijos archyve.

 

Tenka viską pačiam skaityti ir ieškoti. Vienos parapijos knygą išnagrinėti užtrunka mėnesį, kelis mėnesius.

Viešų suskaitmenintų knygų yra labai nedaug. Yra e-paveldo svetainė. Labai ja džiaugiamės, tačiau norėtųsi daugiau.

Iš Klaipėdos važinėti į Lietuvos centrinio valstybės archyvo skaityklą Vilniuje gana problematiška. Būtų gerai, jeigu Klaipėdoje būtų bent jau minimali kompiuterinė bazė bibliotekoje, kurioje būtų galima pasižiūrėti neviešus dokumentus.

 

Kaip jūs įskaitote tuos dokumentus, parašytus senovine lietuvių, lenkų, rusų, lotynų kalba?

Kai pagavo azartas ir ėmiau pati gilintis į savo šaknis, su kitų žmonių pagalba išmokau skaityti šiomis kalbomis.

Socialiniuose tinkluose yra nuostabi genealogų bičiulių draugija „Domiuosi genealogija“. Ji vienija per 10 tūkst. narių. Tiek naujokų, tiek profesionalų. Visi draugiškai padeda vieni kitiems skaityti ir išversti dokumentus. Dar yra geras puslapis GenMetrika (genmetrika.eu), kuriame pateikiami pradmenys, į ką atkreipti dėmesį, savanorių padovanoti metrikai ir kiti dokumentai.

 

Ką įdomaus sužinojote tyrinėdama savo šeimos šaknis?

 

Genealoginio medžio tyrinėjimas man - tarsi detektyvas. Norisi sužinoti dar ir dar detalių, kur, kaip gyveno protėviai.

Tyrinėdama savo šaknis sužinojau, kad mano protėviai buvo bajorai, tačiau paskui prarado bajorystės teises ir tapo miestiečiais ar laisvaisiais valstiečiais, kurie galėjo visur keliauti. Tam, kad juos surasčiau, turėjau apžvelgti keliasdešimt parapijų, o kiekvienoje parapijoje dar būna vidutiniškai penkios bažnyčios.

Dar išsiaiškinau, kad prosenelės broliai ir jos tėtis buvo amatininkai - mūrininkai. Pagal dokumentus matyti, kad po visą Lietuvą keliavo jie todėl, kad kaip amatininkai buvo kviečiami iš vieno dvaro į kitą.

Buvo mūsų šeimoje ir nesantuokinių vaikų. Metrikuose būdavo nurodoma, kad vaikas nesantuokinis. Beje, nesantuokiniai vaikai ir „vedybos iš reikalo“ nebuvo retas atvejis Lietuvoje. Bajoraitės, regis, dėl to stresavo mažiau, nes šeima padėdavo vaikučius užauginti.

Tačiau sudarant genealoginį medį nesantuokinis vaikas apsunkina darbą - nežinia, kur ieškoti jo tėvo, belieka ieškoti senelių ir brolių, seserų.

Taip pat paiešką apsunkina ir išplečia kelerios vedybos. Mano viena močiutė mirė ir paliko šešis sūnus. Senelis vedė kitą moterį, kad ši padėtų jam tuos vaikus užauginti, pastatyti ant kojų. Leidžiama buvo tuoktis tris kartus.

Vienas įsimintiniausių atradimų buvo pažintis su kraujo giminaičiu iš Brazilijos. Aš radau prosenelės brolio, kuris buvo išvykęs į Barziliją, dokumentus ir paprašiau grupėje pagalbos išversti juos iš portugalų kalbos.

Giminės Brazilijoje prieš penkerius metus taip pat buvo paskelbę, kad ieško savo šaknų Lietuvoje.

 

Aš jam padėjau išversti dokumentus, o jis net priėmė Lietuvos pilietybę, nes Brazilijoje galima turėti dvi pilietybes.

Centrinis archyvas surado jo prosenelio dokumentus: darbo knygelę, kurioje nurodyta, kuo jis dirbo, kokią algą gavo, kad galėjo kaip „milicijantas“ nešiotis ginklą. Taip pat kad turėjo bilietą į Braziliją, kiek tas bilietas kainavo, kokia klase keliavo. Kokioje šalyje, kokiame mieste įsėdo į laivą, kad visą mėnesį iš Italijos plaukė į Braziliją. Tokie labai įdomūs faktai.

 

Kaip surinkote tokias įspūdingas nuotraukas?

Man labai padėjo giminės, kuriuos susiradau visai įmanomais kanalais. Dar ieškoti nuotraukų galima Lietuvos centriniame valstybės archyve. Apie 1927 metus visiems lietuviams buvo išduodami pasai. Aš kreipiausi dėl prosenelės tetos dokumento, archyvas atrado net du jos pasus su nuotraukomis ir 1942 metų surašymo duomenis, kurie taip pat yra labai informatyvūs, nes nurodo ne tik asmens vardą, pavardę, bet ir su kuo gyveno, kiek kartų gimdė, specialybę.

 

Genealoginio medžio tyrinėjimas - hobis ar gyvenimo būdas? Kiek laiko tam skiriate?

Daug, ypač kai kas nors užkabina. Prisėdu 23 val. vakaro ir atsitokėju tik 3 val. ryto.

Taip, tai galima pavadinti hobiu, tačiau šis hobis ilgam, nes genealoginiam medžiui sudaryti reikia penkmečių, dešimtmečių. Bet taip jau yra, kad kartoje atsiranda vienas entuziastas, kuris surenka 200-300 metų istoriją.

 

Esate pirmoji giminėje, kuri tuo užsiėmėte?

Mamos tėvelio pusėje buvo Baškauskų linija. Mamos antros eilės pusseserė yra Liucija Baškauskaitė. Jonas Baškauskas penkerius metus rinko dokumentus, apvažiavo visus gimines, surašė visų istorijas.

Mano tėvelio mamos pusės genealoginį medį sudarė Lietuvos centrinis valstybinis archyvas visos giminės užsakymu.

 

Tai ar nustatėte promočiutės kilmę?

Vis dar ne. Pagal savo DNR testo rezultatus spėju, kad protėviai galėjo būti iš Vokietijos, tačiau tai patvirtinančių dokumentų dar neturiu. Įsivaizdavau, kad visi mano giminės ir gyveno aplink Ukmergę, bet seniausio protėvio Pragiero paminėjimas rastas Raudondvaryje. Kol kas ten įstrigau. Pasiekiau XIX a. pradžią. Toliau kapstyti nėra knygų, tad kelsiuos į kitą prosenelių pusę ir ieškosiu Farinų.

 

Kaip genealoginis medis atrodo vizualiai?

Genealoginis medis - tai daug daug langelių, susietų linijomis, kurie ir rodo kraujo ir vedybiniais ryšiais susietus gimines. Aš tų langelių neskaičiavau, tačiau programa rodo, kad mano giminės ratas išsiplėtė iki pusantro tūkstančio žmonių, o prasidėjo nuo dviejų tėvelių ir keturių porų senelių.

Sidebar placeholder