Pusė tautos tyli: kodėl Lietuva vis dar neateina prie balsadėžių?

Lietuvoje jau daugelį metų kartojasi panaši situacija – į įvairius rinkimus ateina maždaug pusė balso teisę turinčių piliečių. Vienuose rinkimuose aktyvumas siekia apie 50–60 procentų, kituose vos perkopiama 40 procentų riba. Visuomenėje tai dažnai vertinama kaip abejingumo, nusivylimo ar net demokratijos silpnėjimo ženklas.

Tačiau ar tikrai viskas taip paprasta? Politologai pabrėžia, kad rinkėjų aktyvumas priklauso nuo daugybės veiksnių: nuo pasitikėjimo valdžia iki rinkimų svarbos, nuo politinės kultūros iki kasdienių žmonių rūpesčių. Vieno atsakymo nėra, tačiau aišku viena – kuo daugiau piliečių nusprendžia likti namuose, tuo mažiau visuomenės balsų atsispindi priimamuose sprendimuose.

Ar Lietuva yra išskirtinė?

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad lietuviai yra neįprastai pasyvūs. Vis dėlto Vakarų demokratijų patirtis rodo, jog vidutinis rinkėjų aktyvumas labai skiriasi.

Šalyse, kuriose balsavimas yra privalomas, pavyzdžiui, Australijoje ar Belgijoje, rinkėjų aktyvumas dažnai viršija 90 procentų. Tačiau daugelyje valstybių, kur balsavimas yra savanoriškas, situacija gerokai artimesnė Lietuvos realijai.

Jungtinėse Amerikos Valstijose prezidento rinkimuose aktyvumas paprastai siekia apie du trečdalius rinkėjų, tačiau tarpiniuose Kongreso rinkimuose gali nukristi iki maždaug 45 procentų. Europos Parlamento rinkimuose daugelyje ES šalių aktyvumas taip pat ilgą laiką buvo gana kuklus, nors pastaraisiais metais šiek tiek išaugo.

Tai rodo, kad vien faktas, jog balsuoja ne visi, savaime dar nereiškia demokratijos žlugimo. Kita vertus, kai rinkėjų aktyvumas ilgą laiką išlieka žemas, kyla klausimas, ar dalis visuomenės neprarado tikėjimo politine sistema.

Kodėl žmonės nebalsuoja?

Politologai dažniausiai išskiria kelias pagrindines priežastis.

Pirmoji yra nusivylimas politika. Žmonės jaučiasi girdėję daugybę pažadų, kurie taip ir liko neįgyvendinti. Pasikeičia valdžios, tačiau kasdieniai rūpesčiai dažnai išlieka tie patys.

Antroji priežastis – nepasitikėjimas institucijomis. Jei pilietis mano, kad valdžia vis tiek priims sprendimus ne visuomenės labui, motyvacija dalyvauti rinkimuose mažėja.

Trečioji – įsitikinimas, kad vienas balsas nieko nepakeis. Tai viena dažniausiai girdimų frazių Lietuvoje.

Ketvirtoji – menkas domėjimasis politika. Daliai žmonių politinės naujienos atrodo sudėtingos, nuobodžios arba pernelyg konfliktiškos. Jie paprasčiausiai neseka viešojo gyvenimo.

Dar viena priežastis gali būti praktiniai nepatogumai. Nors balsavimo galimybės Lietuvoje plečiamos, ne visi gali ar nori skirti laiko nuvykti į rinkimų apylinkę.

Politologai taip pat pastebi, kad aktyviau balsuoja vyresni žmonės, labiau išsilavinę piliečiai ir tie, kurie jaučia stipresnį ryšį su savo bendruomene.

Ar partijos tikrai nori didesnio aktyvumo?

Teoriškai kiekviena demokratinė partija turėtų siekti kuo didesnio piliečių įsitraukimo. Tačiau praktikoje situacija ne visuomet tokia vienareikšmė.

Jeigu partija turi labai drausmingą ir lojalų elektoratą, jai nebūtinai naudinga, kad rinkimuose masiškai dalyvautų politiškai mažiau prognozuojami rinkėjai. Nauji balsuotojai gali pakeisti jėgų pusiausvyrą.

Todėl politologai pastebi paradoksą, jog viešai beveik visos partijos ragina balsuoti, tačiau rinkimų kampanijos dažnai orientuojamos pirmiausia į savo ištikimus rinkėjus, o ne į tuos, kurie paprastai nebalsuoja.

Vis dėlto ilgalaikėje perspektyvoje visoms demokratinėms partijoms naudinga stipri pilietinė visuomenė. Mažas rinkėjų aktyvumas silpnina visos politinės sistemos legitimumą.

Ką praranda valstybė?

Kai balsuoja tik pusė rinkėjų, išrinkta valdžia formaliai turi teisėtą mandatą. Tačiau kyla klausimas – kiek plačiai ji iš tikrųjų atstovauja visuomenės nuomonei?

Pasekmės gali būti gana rimtos. Mažėja pasitikėjimas demokratija. Didėja visuomenės susiskaldymas. Lengviau sustiprėja radikalios politinės jėgos, nes jų elektoratas dažnai būna itin motyvuotas. Politikai labiau orientuojasi į aktyviausius rinkėjus, o ne į visą visuomenę.

Dar viena problema yra tai, kad susidaro uždaras ratas. Žmonės nebalsuoja, nes netiki politika, o politika vis mažiau atspindi nebalsuojančiųjų interesus. Tuomet nusivylimas dar labiau stiprėja.

Kas pasiteisina kitose šalyse?

Įvairios valstybės ieško skirtingų sprendimų. Vieni renkasi išankstinį balsavimą, ilgesnį balsavimo laiką ar daugiau balsavimo vietų. Kai kurios šalys leidžia patogiai balsuoti paštu arba internetu. Estija jau daugelį metų sėkmingai taiko elektroninį balsavimą, kuris ypač patogus jaunesniems ir užsienyje gyvenantiems piliečiams.

Daug dėmesio skiriama pilietiniam ugdymui mokyklose. Demokratijos pagrindų mokymas, diskusijos apie valstybės valdymą ir jaunimo įtraukimas į savivaldą padeda ugdyti įprotį dalyvauti rinkimuose.

Ne mažiau svarbus ir pasitikėjimas pačia valstybe. Tyrimai rodo, kad ten, kur žmonės jaučia, jog valdžia dirba skaidriai ir sąžiningai, rinkėjų aktyvumas paprastai būna didesnis.

Ar verta siekti šimtaprocentinio aktyvumo?

Demokratijoje žmogus turi ne tik teisę balsuoti, bet ir teisę nebalsuoti. Tai taip pat yra pasirinkimas. Vis dėlto dauguma politologų sutaria, kad aktyvumas, siekiantis vos apie pusę rinkėjų, nėra idealus rodiklis. Kuo daugiau piliečių dalyvauja rinkimuose, tuo stipresnį visuomenės mandatą gauna išrinkta valdžia.

Svarbu ne priversti žmones ateiti prie balsadėžių, o sudaryti sąlygas, kad jie matytų prasmę tai daryti.

„Nuo manęs vis tiek niekas nepriklauso.“ Kiek tai tiesa?

Šį teiginį galima įvertinti mūsų simbolinėje gintariukų skalėje.

Įvertinimas: 3 iš 5 gintariukų.

Iš tiesų vieno žmogaus balsas retai lemia nacionalinių rinkimų baigtį. Tikimybė, kad būtent vienas konkretus balsas pakeis galutinį rezultatą, yra nedidelė. Tačiau demokratija nėra vien matematika.

Lietuvos istorijoje ne kartą yra buvę rinkimų, kuriuose mandatų likimą nulėmė vos kelios dešimtys ar keli šimtai balsų. Savivaldybių tarybų ar merų rinkimuose skirtumai kartais būna dar mažesni. Vienas papildomas balsas tiesiogiai prisideda prie bendro rezultato, o daugybė žmonių, galvojančių „mano balsas nesvarbus“, kartu gali iš esmės pakeisti rinkimų baigtį.

© „Vakarų ekspreso“ archyvo nuotr.

Be to, balsavimas nėra tik poveikis rezultatui. Tai ir pilietinės atsakomybės išraiška, signalas politikams, kokių sprendimų tikisi visuomenė. Todėl teiginys „nuo manęs niekas nepriklauso“ nėra visiškas melas, bet ir tikrai nėra visa tiesa.

Demokratija prasideda nuo vieno žingsnio

Rinkimai nėra stebuklinga priemonė, akimirksniu išsprendžianti visas valstybės problemas. Tačiau jie išlieka pagrindiniu būdu piliečiams taikiai keisti valdžią ir daryti įtaką valstybės krypčiai.

Kai prie balsadėžių ateina tik pusė visuomenės, kita pusė tyliai atsisako galimybės dalyvauti bendrame sprendime. Tai nereiškia, kad jų problemos išnyksta – tiesiog jas dažniau sprendžia kiti.

Todėl svarbiausias klausimas šiandien turbūt nėra, kodėl žmonės nebalsuoja. Svarbiau paklausti, ką valstybė, politikai, žiniasklaida ir pati visuomenė galėtų padaryti, kad žmogus vėl patikėtų: jo balsas nėra tik popieriaus lapelis urnoje. Tai vienas iš kertinių demokratijos pamatų, nuo kurio priklauso ne tik valdžios sudėtis, bet ir visuomenės pasitikėjimas savo valstybe.