Rašyti vaikams yra be galo didelis džiaugsmas
Eugenija, kaip pradėjote rašyti?
Šuo Rokis buvo mūsų draugų šuo ir jis prašėsi, kad apie jį būtų parašyta knyga. Per vienas Kalėdas mes susitikome ir visi turėjome istorijų, ką Rokis iškrėtė. Su tomis istorijomis aš gyvenau kelerius metus.
Kai laukiausi vaiko ir atsirado laisvo laiko, prisėdau ir per tris mėnesius parašiau šią knygą. Ją parašiusi jau nesustojau rašyti.
O kas yra Liepa?
Liepa yra mergaitė. Jos charakteris yra šiek tiek mano prototipas. Knygos siužetas pasakoja apie mokyklą, ketvirtokus. Klasėje vyksta patyčios.
Tai nėra mano asmeninė patirtis, bet man labai daug papasakojo draugė iš projekto „Big Brothers, Big Sisters“. Tai savanoriškos mentorystės programa, kurios metu profesionalų atrinkti ir apmokyti savanoriai mažiausiai metus bendrauja su 7-14 metų vaikais ir paaugliais. Savanoriai teikia vaikams emocinę paramą ir rodo teigiamą pavyzdį.
Taigi tiek istorijos apie Rokį, tiek istorijos apie Liepą yra tikros. Manau, todėl ši knyga pasisekusi.
Iki šios knygos nerašėte?
Rašiau nuo vaikystės. Mano pirmoji knygelė buvo mamos susiūti keli popieriaus lapai. Tokia telefono dydžio rankų darbo užrašų knygutė. Būdama gal 10 metų parašiau joje su klaidomis „kosmūsas yra dydelis“.
Iki šiol esu išsaugojusi šią knygelę, kartais paskaitau ir pasijuokiu. Toje knygelėje aprašyti visokie veikėjai, jie tai atsiranda, tai dingsta, miršta tame kosmose.
Mano lietuvių literatūros mokytoja iki šiol turi mano paaugliškos poezijos rinkinį, kurį aš parašiau per jos pamokas.
Rašymas lydėjo mane visada, jis buvo man kaip žaidimas, kaip pramoga, kai nuobodžiaudavau ir neturėdavau ką veikti.
Kada tampama iš tiesiog rašančio žmogaus rašytoju?
Tada, kai turi gerą istoriją ir kai atsiranda meistrystė ją papasakoti.
Dabar rengiate antrąją knygą. Papasakokite apie ją.
Antroji knyga vadinsis „Ragaudžių kaimo vaikai“. Planuoju, kad jos bus trys dalys. Pirmoji dalis vadinasi „Slaptojo kelio mįslė“.
Ši knyga yra apie keturis vaikus, kurie yra labai skirtingi. Į Ragaudžių kaimą atvyksta gyventi naujokė Emilija ir prasideda nuotykiai.
Kai kalbėjausi su draugais rašytojais, jie pastebėjo, kad dabar dauguma vaikų gyvena mieste ir gal reikėtų rašyti apie miesto vaikus, bet mano pačios sielos dalis išgyveno vasaras kaime ir man šiuo metu apie tai norisi rašyti.
Gal ateityje rašysiu apie miesto vaikus. Be to, šios knygos tema nėra kaimas, jos tema yra draugystė, bendravimas, susipykimas, susitaikymas, konfliktai su tėvais ir jų sprendimai.
Knygą leidžia fondas „Švieskime vaikus“, ji bus pristatyta Knygų mugėje. Jau mačiau jos maketą. Jis labai gražus, knyga gausiai iliustruota.
Knygos leidyba sukelia nemažai iššūkių. Kaip juos įveikėte?
Iš tiesų, knygą parašyti - lengviausia dalis. Ją išleisti užtrunka ilgiau. Ypač vaikų literatūrą, nes prie jos dar dirba iliustratorius. Visa tai užtrunka.
Pirmąją mano knygą iliustravo Aušrinė Maželytė. Tai buvo mano pasiūlytas žmogus. Aušrinė buvo mano bendraklasė nuo 1 iki 4 klasės. Ji baigusi Dailės akademiją, jos tėvai taip pat menininkai, iki šiol atsimenu dažais nutaškytus molbertus jos namuose. Dabar ji dirba socialine darbuotoja užsienyje ir aš labai džiaugiuosi, kad ji atrado laiko ir sukūrė iliustracijas mano knygai.
Antrąją knygą iliustruoja Marija Smirnovaitė, kuri yra žinoma vaikų knygų iliustratorė. Džiaugiuosi jos darbu. Pavyko dar geriau, nei aš įsivaizdavau.
Džiaugiuosi, kad mano knygų leidyba rūpinasi fondas „Švieskime vaikus“. Pačiam užsiimti leidyba reikia labai daug drąsos, patirties.
Iš tiesų didelis darbas parašyti knygą, dar didesni darbas ją išleisti, o didžiausias - parduoti.
Ragaudžių kaimas yra realus ar sugalvotas pavadinimas?
Yra toks kaimas Panevėžio rajone. Man labai juokingas jo pavadinimas.
Aš pati užaugau Panevėžyje. Šis kaimas yra netoli Upytės, ten yra ir Čičinsko kalnas, apipintas baisiomis legendomis, kurias man pasakodavo namiškiai. Rašydama šią knygą galvojau apie šią vietą.
Vienu metu supratau, kad jaučiuosi kaip agurkas, nurautas ir numestas į patvorį, kad prisimenu kokį gražų lietuvišką žodį ir net negaliu jo niekam pasakyti.
Kaip atsidūrėte Klaipėdoje?
Aš dabar jau vadinu save klaipėdiete. Jau dešimt metų čia esu. Pasirinkau čia būti.
Prieš Klaipėdą gyvenau keliose užsienio šalyse. Pradėjau studijuoti LCC universitete nuotoliu.
Vienu metu supratau, kad jaučiuosi kaip agurkas, nurautas ir numestas į patvorį, kad prisimenu kokį gražų lietuvišką žodį ir net negaliu jo niekam pasakyti.
Namų ilgesys buvo didžiulis ir gyventi norėjau prie jūros.
Tad atvykau čia ir pasilikau. Pabaigusi studijas likau dirbti LCC universitete.
Prisistatau kaip universiteto dėstytoja dieną ir vaikų rašytoja naktį.
Rašote naktimis?
Įvairiai būna. Jeigu reikia ką nors užbaigti, tai rašau ir naktimis. Man patinka nakties ramybė, kai niekam manęs nereikia.
Be to, priklausau online rašytojų klubui „Mes antradieniais, ketvirtadieniais“.
Susijungiame su bendramintėmis, pasisveikiname, pasidaliname, ką tą dieną planuojame rašyti, rašome apie pusantros valandos ir po to vėl prisijungiame ir dalijamės, kaip sekėsi.
Tai dėl disciplinos?
Tikrai taip. Pirmiausia, dėl bendrystės, bet kartu tai padeda ugdyti rašymo įprotį.
Aš mūzų nelaukiu. Jeigu laukčiau - nebūčiau nė vienos knygos parašiusi.
Tai nėra mano originali idėja, bet man ji labai patinka, kad rašytojus galima suskirstyti į sodininkus ir architektus.
Rašytojai architektai viską susiplanuoja, susidėlioja, jie iš anksto žino visą siužetą.
Rašytojai sodininkai rašo be išankstinės griežtos struktūros, iš impulso.
Aš bandžiau rašyti ir taip, ir taip, bet supratau, kad esu rašytoja architektė. Tik tada, kai aš susiplanuoju, žinau, kad pabaigsiu tą projektą iki galo.
Visada žinau, koks bus knygos siužetas, pagrindiniai įvykiai, spontaniškumas atsiranda tik skyriaus viduje. Kartais pati nustembu, kad idėjos ateina rašant.
Bet mėgstu išsikelti tikslus ir jų siekti. Dabar esu laimėjusi Klaipėdos miesto savivaldybės stipendiją dar vienai knygai parašyti.
Įdomu. Papasakokite.
Darbinis knygos pavadinimas „Roko nuotykiai“. Veiksmas vyksta prie jūros ir skate parke.
Jau sukūriau didžiąją dalį šios knygos siužeto, bet dar noriu ir klaipėdiečių pagalbos. Kviečiu „Vakarų ekspreso“ skaitytojus pasidalinti, kokios pamario legendos jiems yra įdomios.
Šiuo metu istorijoje tikrai turėtų atsirasti milžinė Neringa, Taravos Anikė, bloguoju knygos veikėju greičiausiai taps Juodasis Vaiduoklis.
Kodėl pasirinkote kurti būtent vaikų literatūrą?
Pasidalinsiu realia istorija iš mūsų klubo. Prisijungusios dalijamės apie tai, apie ką šiuo metu rašome. Viena rašytoja pasakoja, kad jos veikėja šiuo metu labai blaškosi, išgyvena motinos žaizdą, ieško savęs, išvyksta į moterų tylos stovyklą. Kita rašytoja dalinasi, kad jos veikėja išgyvena vaiko netektį, o aš sakau, kad šiuo metu mano knygos herojai sprendžia klausimą, kaip įkelti tualetą į namelį medyje.
Rašyti vaikams yra be galo didelis džiaugsmas. Vaikų literatūra saugo savo skaitytoją, ji nenusisuka nuo sunkių temų, bet prie jų prieina kiek kitaip, šviesiau, ne taip skaudžiai, kartais užtenka tik užuominos ar pastebėjimo.
Man šiuo metu rašosi vaikų literatūra. Gal ateityje ateis istorijos suaugusiesiems. Jeigu taip nutiks - tai užrašysiu.
Pati auginate vaiką. Ar jis padeda rašyti, kaip vertina jūsų kūrybą?
Mano vaikas dabar yra šešiametis ir jau kitais metais išeis į mokyklą.
Jis man pažeria labai daug idėjų. Kartais jos atsiranda kaip vaizdeliai, kartais nugula į knygas kaip istorijos.
Mano knygos skirtos kiek vyresniems vaikams, bet dažnai jam skaitau tai, kas man įdomu. Žinoma, atsiklaususi, ar jam įdomu.
Šiuolaikiniai vaikai labiau linkę prie ekranų nei prie knygų. Ar sulaukiate grįžtamojo ryšio?
Aš dažnai lankausi mokyklose, bibliotekose. Mano pastebėjimu, pradinių klasių vaikai dar labai skaito ir mėgsta knygas. O paauglį atitraukti nuo ekrano ir įduoti knygą - jau yra iššūkis.
Mano pirmoji knyga skirta pradinukams. Džiaugiuosi, kad vaikai ją skaito. Gaunu jų atsiliepimų. Viena mergaitė iš Plungės labai gražiai man parašė, kad taupė šią knygą, kad kuo lėčiau perskaitytų per vasaros atostogas.
Kas nutinka su paaugliais? Kokia jūsų rekomendacija, ką daryti, kad vaikai skaitytų?
Manau, kad poreikis skaityti ateina iš šeimos pavyzdžio, prisideda ir mokytojai.
Galiu pasidalinti, kaip aš savo vaikui perduodu meilę knygoms. Kartą per mėnesį mudu einame į biblioteką. Tai yra mūsų pasimatymas.
Mes bibliotekoje praleidžiame apie dvi valandas. Jis pats apsižiūri ir išsirenka knygas, pažaidžiame su žaisliukais iš žaislotekos. Po to būtinai einame valgyti bandelių. Taip aš formuoju jo įprotį lankytis bibliotekoje ir pozityvias asociacijas.
Susitikimuose visada paklausiu vaikų, ką jie skaito: vieni mėgsta fantastines, stebuklines istorijas, kiti - eilėraščius, treti - enciklopedijas. Todėl, manau, labai svarbu leisti vaikui pačiam pasirinkti knygą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą