Rauginto agurkėlio sindromas

O paskui prasideda: jaunimas-senimas, flegmatikai-cholerikai, kačių-šunų mylėtojai, žaliavalgiai-mėsaėdžiai, „Žalgirio“-„Ryto“ aistruoliai.

Dar, sako, būva ir elitas-runkeliai, bet pastarasis palyginimas esą nekorektiškas. Ačiū Die, kad vakserių-antivakserių neliko. Tiesa, pesimistai tikina – neilgam...

Bet ar atkreipėte dėmesį, kad kai kurie anksčiau dažnai vartoti žodžiai nykti ėmė? Ir spaudoj nebėra, ir iš šnekamosios kalbos išguitomis tapo optimisto bei pesimisto sąvokos. 

Jei jau taip, tai iškart griebkime jautį už ragų: savaitraščio specifika įpareigoja pranešti, kokia gi iš tų būsenų padeda sveikai gyventi, o kokia – kenkia. Keliaujame įrodymų link. Įspėjame: jie nebus... įspėjami.

Bėdos, kurios ištinka pesimistiškai į gyvenimą žiūrinčius žmones, yra tokios: jų organizmėliai, patys to nejausdami, nuolat patiria stresą, nes menka kasdienė bėdelė pesimistams atrodo tarsi viena Himalajų viršukalnių. 

Dar viena bėda, gilinanti tų viršukalnių prarajas, atsiranda siekiant tikslo: net po mažutėlės nesėkmės pesimistas linkęs nesisekantį darbą visai užmesti. 

Jokių antrųjų bandymų! Ir juodoji statistika teiginį patvirtina: tiriant ŽIV infekuotuosius (tirta 10-yje Europos šalių) paaiškėjo, kad pesimistai gyveno metais trumpiau nei optimistai n. (Paguoda, žinoma, menka.) 

Tačiau gal pasinaudosite kita patirtimi? Išsiaiškinta ir suskaičiuota, kad tarp sergančiųjų peršalimo ligomis Lietuvoje – 73 proc. pesimistų. 

Mat negatyviai į gyvenimą žiūrinčiųjų kraujyje sumažėja imunoglobulino A – antikūnio, kuris nugali didžiąją peršalimų dalį. Panašų rezultatą rodo širdies ir kraujagyslių ligų statistika: pesimistai kardiologijos skyriuose lankosi dažniau.

Bėdelių sąrašą galėčiau tęsti. Bet smagiau yra jus nustebinti. Dabar imsiu ginti pesimistus. Ir, jei jūs save priskiriate jų pasauliui, tuoj pakelsite galvas ir ištiesinsite pečius. 

Tiesa, yra šaltinių, bandančių pesimizmą identifikuoti kaip ligą ir bandančių įrodyti tai pasitelkiant mokslą, tačiau kiek bevartytumėte visuotinai pripažintų ligų sąrašą, pesimizmo sąvokos nerasite. 

Priešingai, šaltiniai tvirtina, kad tai – ne psichikos liga, ne patologija, o tik asmenybės būsena. Tiesa, jei ši užsitęsia ilgiau nei dvejus metus, jums gali būti diagnozuota distimija. 

Bet nepulkite apie ją informacijos internete iškart ieškoti: liga diagnozuojama tik tuomet, kai simptomai – nenutrūkstami. Na, o dabar jau apie tai, kuo mums turėtų patikti pesimistai.

Pro tamsius akinius į pasaulį nuolat žiūrintieji prie tokio regėjimo kampo pripranta: gyvena ramiau ir geriau supranta bei atjaučia tokius pat akinius dėvinčius. 

O kaip jūs žiūrite į tokią kažkuriame feisbuko profilyje užtiktąją mintį: „Optimistai konstruoja lėktuvus, o pesimistai vis parašiutus tobulina“? Man patinka! Tad tęsiam!

Jei mūsų protėviai nebūtų pesimistai, būtų neišgyvenę. Tai pesimistai sugalvojo atsarginius išėjimus gaisro atveju. Privalomas vaistinėles automobiliuose. 

Saugos diržus ir kelio ženklus. Rūsius, kuriuose galėtume slėpti maisto atsargas arba patys pasislėpti. Optimistams tokios mintys į galvą nešauna.

Dar: esame nepatenkinti dėl daugybės negatyvo mūsų spaudoje. Bet gi visos tos ant sukčių jauko užkibusios turtingos močiutės nukentėjo dėl per didelio optimizmo. 

Nes „man tai jau tikrai taip nenutiks!“. Vargu ar pesimistas eis į kazino, bandys spekuliuoti kriptovaliutomis ar pirks „Teleloto“. Ir tik Tikras Pesimistas taupo Juodai Dienai. (Prašome nurodyti žmogų, jei tokį esate sutikę, kuris taupo Baltai Dienai!)

Sveikata. Optimistai užtikrinti, kad ligos juos aplenkia, todėl ir profilaktiniai patikrinimai jiems atrodo nereikalingi. (Deja, bet būtent optimistai pirmieji išgirsta garsiausiąjį Lietuvos daktarų klausimą: „O kur Jūs anksčiau buvote?“) Pesimistai gi priešingai: vargina daktarus, ligų ieškodami ir užkirsti joms kelią norėdami...

Štai šitaip, sąvokas bevartaliodami, nutolome nuo klausimo, kodėl gi patys žodžiai – pesimistas ir optimistas – ėmė iš žodyno nykti. Todėl, kad pesimistas – jokiems šiandienos reikalavimams neatitinka (daugybei žmonių būtent taip rodosi). 

Ir tapo pesimistas žvitrioje (tikrai?) visuomenėje – blogo, neįdomaus, niurgzlio simboliu. Tokio nemyli niekas. Laiko su juo gaišti nenori. 

Bet ne ką geresnio ir apie optimistus galiu pasakyti. Tai – pirmiausia nevykėlio sinonimas. Tų, kurie naiviai tikėjo pažadu nuo sausio pirmosios mesti rūkyti, pradėti į sporto klubą vaikščioti ar knygas skaityti. 

Pavardžių nereikia – visažinė statistika kasmet skelbia, koks procentas šito įsipareigojimo jau neįvykdė. Nuo 1990-ųjų jų – lygiai 90 proc.!

Jūs vis dar nežinote, kas esate? Optimistas ar pesimistas? Padėsiu. Tik teks atsakyti į keletą klausimų.

Ar tikrai, jei kas nors blogo nutiks, būtinai nutiks man? Ar tikiu gera ir gražia ateitimi? Kai išaušta nauja diena, ko aš tikiuosi – geros ar vėl blogos žinios? (Jei sąžiningai atsakėte, atsakymas jums turi būti aiškus.)

Jau arti pabaigos. Ir jau, atrodo, turėjo paaiškėti, kurią gi pusę – optimistinę ar pesimistinę – palaiko šio rašinio sukirpėjas. Bet, atrodo, man pavyko (bent iki šios eilutės) išbūti tikru Lietuvos piliečiu: tuo, kuris nepritaria minčiai, kad „jei nori taikos – ruoškis karui“, ir dar tuo, kuris stipriai abejoja, kad per artimiausią šimtmetį Lietuvą kas nors pasaulyje, išskyrus mus pačius, pavadins Gerovės Valstybe. 

Nes esame tokie, kokie esame. Ir pagrindinės mus pjaunančios ligos yra visai ne širdies ir kraujagyslių ar vėžys. Sergame paprasčiau. Ir daug buitiškiau. Ir sindromas yra paprastas bei buitiškas. Tai – rauginto agurkėlio sindromas.

Pademonstruoti tą sindromą savo antrajai pusei galite paprastai: į stiklainį su raugintais agurkais įdėkite dar vieną – tik neraugintą, o žalią – agurką. Kaip manote: per kiek laiko jis pataps raugintas? Atsakymas: tai, kokie esame nulemia ne tik genai ar auklėjimas. 

Didžiausią įtaką pesimisto ir optimisto kryžkelėje lemia aplinka.

Aplinka, deja, ne žiemiška. Bet smagu, kad ir šalta nėra: kai kur Lietuvoje net rytmečio saulutė švystelėjo. Ir šviesusis paros metas jau pailgėjo. Atsiverčiu naujienas. 

Pagrindinė jų tokia: „Švedijoje ieškoma papildomos žemės kapinėms, kuriose būtų laidojama karo atveju...“