Rimvydas Valatka: „Tik svajonės ir tikėjimas leidžia peržengti savo ribas“

Šiame pokalbyje - apie augimą Vakarų Lietuvos provincijoje, asmenybės formavimąsi Palangoje, studijų metus sostinėje bei ryšio su šių dienų jaunimu paieškas.

Kaip šiandien, žvelgdamas atgal, vertinate tai, kad augote Užpelkiuose - mažame kaime Vakarų Lietuvoje? Ką suteikė ši vietovė?

Tai nebuvo tiesiog mažas kaimas, tai buvo vienkiemis, kur aplinkui daugiau nieko nebuvo. Artimiausias mano amžiaus vaikas - už dviejų kilometrų. Bet, kaip sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Gyvendamas tik su savimi, daug laiko skirdavau apmąstymams. Dėmesį kreipdavau į tai, ką mato akys ir ką jaučia širdis. Gamtos grožis - pievos, laukai, miškai - priversdavo mąstyti ir svajoti.

Vėliau, kai išmokau skaityti, atsirado ir knygos. Jos tapo mano kasdienybe. Tokio amžiaus berniukui gal buvo įprasta daugiau laiko skirti išdaigoms ar padėti prie ūkio darbų, bet man labiau patiko skaityti. Niekada nemėgau žemės darbų. Vienkiemis nulėmė tai, kad visas mano gyvenimas vienaip ar kitaip susijęs su raštu.

Visada sakau, kad gyvenimas yra ištisas atsitiktinumų rinkinys. Atsitiktinumas buvo ir tai, kad apskritai atsidūriau tame vienkiemyje. Jeigu Stalinas būtų dar gyvenęs kokius dešimt metų, greičiausiai būčiau likęs Sibire. Galėjau būti užspaustas prie kokios daržinės, prie tvarto ir viskas būtų susiklostę visai kitaip, bet mano tėvai labai aiškiai suvokė, kad mokslas yra svarbiausia. 

Tėvas nebaigė universiteto tik todėl, kad buvo ištremtas į Sibirą. Polinkis į raštą mūsų giminėje niekada nebuvo laikomas kažkuo keistu ar nesuprantamu - priešingai, buvo natūralu, kad sūnus skaito, rašo, domisi.

Tokia vaikystė ugdė jautrumą ir gilumą. Kai gyveni tarp paukščių, medžių, kai matai pievas, skaitai knygas, tai tavo pasaulis plečiasi - net jeigu fiziškai jis labai mažas.

Kaip atrodė jūsų vaikystė ir paauglystė Palangoje bei Kretingos krašte?

Paauglystė Palangoje man buvo tarsi žingsnis į didmiestį. Iš vienkiemio atvykęs, patekau į vietą, kur gyvenimas verda, kur žmonės juda, kur viskas šurmuliuoja. Tuo metu Palanga man buvo didžiausias ir gražiausias pasaulio miestas. Aš ją tiesiog siurbiau - tiek, kiek tik galėjau.

Mokiausi Palangos vidurinėje mokykloje, baigiau 9, 10 ir 11 klases. Tai buvo laikas, kai pirmą kartą pasijutau, kad esu didesniame pasaulyje. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Jonas Brindza pastatė mane ant rašto bėgių. Paprastai paaiškino: reikia skaityti knygas, kurios tave kelia, keičia, o ne visokį šlamštą, kurį skaičiau iki tol. Jis išmokė atsirinkti, ką verta skaityti. 

© Asmeninio albumo nuotr.

Taip pat turėjau puikų fizikos mokytoją Joną Taurinską, kuris mane privertė spręsti fizikos uždavinius, ir chemijos mokytoją Želvį. Vienu metu net galvojau studijuoti chemiją.

Tai buvo intensyvūs metai. Laikas, kai savyje laužiau ribas, kai ėmiau kelti sau kitokius uždavinius. Pradėjau uždavinėti sau klausimus: „Kas aš? Kas čia vyksta? Kodėl pasaulis yra toks?“ Tie metai mane pastatė ant teisingų bėgių - kur jie mane nuves, tada dar nežinojau, bet žinojau, kad reikia jais važiuoti.

Ar gyvenimas mažame kaime, toliau nuo sostinės, ugdė tam tikrą gyvenimo pajautimą, kurį išsaugojote iki šiol?

Gyvenimas vienkiemyje ugdo tylos ir klausymosi gebėjimą. Išmoksti girdėti ne tik paukščius, vėją, telefono laidus, bet ir save.

Vienkiemis išmokė matyti horizontą - tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Kai tavo akys aprėpia laukus, dangaus skliautą, miškų liniją - tavo viduje irgi kažkas plečiasi. O Palangos jūra - tai išvis fizinis ir dvasinis horizontas. Leidžia suprasti, kiek daug dar nežinai.

Gyvenimas vienkiemyje ugdo tylos ir klausymosi gebėjimą. Išmoksti girdėti ne tik paukščius, vėją, telefono laidus, bet ir save. 

Bet kaimas, ypač vienkiemis, turi ir minusą - iš jo atsineši nepasitikėjimą savimi. Ilgai manydavau, kad kitur gyvena protingesni, gabesni už mane žmonės. Tą įsitikinimą labai sunku išgyvendinti - jis lydi visą gyvenimą.

Po mokyklos išvykote studijuoti į Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą (VPI) ir įgijote istorijos mokytojo ir pedagogikos specialisto diplomą - kodėl ne žurnalistika?

Iš pradžių planavau stoti į Vilniaus universitetą, lietuvių kalbos ir literatūros studijas. Tačiau viskas pasisuko kitaip per egzaminą. Pirmą kartą iš rašinio gavau ketvertą. Vėliau mokytojas Brindza paaiškino, kad komisija specialiai man sumažino pažymį. 

Už nederamą sovietiniam moksleiviui elgesį. Jaunam žmogui susidurti su neteisybe - skaudu. Supykau, ir tai pakeitė sprendimą: atsisakiau minties apie literatūrą, pasirinkau istoriją.

Apie stojimą į žurnalistiką svarsčiau. Tačiau tuo metu norint stoti į žurnalistiką reikėjo pateikti penkis spaudoje publikuotus tekstus. Tokių neturėjau. Aš net nebūčiau peržengęs priėmimo komisijos slenksčio.

Istorija buvo racionalus pasirinkimas. Turėjau gerą atmintį, perskaitei vadovėlį ir išlaikei egzaminą. Į paskaitas beveik nėjau. Visą laiką skyriau savišvietai. Apskritai istorijos studijos sovietų laikais buvo „cool“. Ateina Lietuvos istorijos dėstytojas ir pasakoja, kaip gerai, kad Lietuva 1940 metais prarado nepriklausomybę. 

Po to - Naujausių laikų arba Azijos ir Afrikos šalių istorijos paskaita, per kurią kitas dėstytojas sako, kaip puiku, kad Nigerija, Marokas ar Malis išsivadavo iš prakeiktų imperialistų jungo ir iškovojo nepriklausomybę. Net durniui darosi aišku, kad vienas iš tų dviejų dėstytojų meluoja.

Kaip jūsų profesinis gyvenimas kito, kai persikėlėte į Vilnių? Ar buvo sunku prisitaikyti?

Persikėlimas į Vilnių buvo įvykis, sakyčiau, labai natūralus. Nors buvau gimęs Sibire, augęs vienkiemyje, o dar ir žemaitis, miestas yra mano stichija. Žmonės man nei trukdė, nei buvo būtini - turėjau savo tempą, savo pasaulį, o Vilniaus architektūra ir istorinė dvasia puikiai jį įrėmino.

Nuo bendrabučio per dešimt minučių galėjai atsidurti tarp XIV-XV a. pastatų, nueiti į teatrą ar operą. Galėjai pasijusti pasaulio žmogumi. Tai buvo šlykštūs laikai - 1975-1980 m., Brežnevo stagnacijos pabaiga, karas Afganistane, sistemos puvimas. Viskas aplink griuvo. 

Tiesa, kai tu jaunas, dažnai pasaulį matai kitomis, gražesnėmis, spalvomis nutapytą. Bet taip, Vilnius buvo nuo pirmos minutės mano miestas.

Studijų metu pradėjau pildyti išsilavinimo spragas. Atradau Operos ir baleto teatrą, kone kas vakarą leidau teatre. Taip pat skaičiau knygas iš mokytojo J. Brindzos Vakarų literatūros sąrašo.

Ir šiuo metu esate dėstytojas. Kuo skyrėsi tų laikų jaunimo pasaulis nuo šiandieninio?

Žmogus nesikeičia, keičiasi tik technologijos. Dabartinė karta gyvena laisvoje Lietuvoje, turi neribotą priėjimą prie informacijos, todėl yra visa galva aukštesnė už mano laikų geriausius studentus. Dabar studentai dažniausiai moka po kelias kalbas, jiems pasiekiami visi informacijos šaltiniai ir knygos. 

Tuos veikalus, prie kurių aš priėjau tik 35-erių, jie gali gauti dar pirmame kurse ar net anksčiau.

Mane erzina žmonės, kurie sako: „Šiuolaikinis jaunimas nieko neskaito“. Kai jų paklausiu, kiek jų pačių laikais jų studentų grupėje skaitė knygas ir paprašau lenkti rankos pirštus, paprastai po ketvirtojo pradeda mąstyti. Taip ir dabar yra.

Esate dėstytojas, dirbate su jaunimu ir net vedatės juos į barus. Ko pasisemiate iš dabartinio jaunimo?

Mokausi. O paskutinės pratybos kavinėje ar bare nėra mano išradimas - tai Amerikoje gimusi artes liberales universiteto tradicija: dėstytojas kiekvieną savaitgalį susitinka su studentais - kavinėje ar bare. Šią tradiciją į VDU atvežė Amerikos profesoriai lietuviai, kai atkūrė universitetą.

Auditorijoje tarp dėstytojo ir studento visada egzistuoja barjeras. Bare, kai skamba taurės, visi tampa lygūs. Ir tada prasideda tikras pokalbis.

Aš pats priklausau jau vadinamajai vyresniajai kartai. Vidurinė karta - tai mano dukros. O kuo gyvena dvidešimtmečiai? Studentai užpildo spragą. Jei myli gyvenimą, privalai mokytis iš jaunų žmonių. Jie neleidžia sustabarėti.

Auditorijoje tarp dėstytojo ir studento visada egzistuoja barjeras. Bare, kai skamba taurės, visi tampa lygūs. Ir tada prasideda tikras pokalbis. 

Kaip manote, ar miesteliai suteikia jaunam žmogui pakankamai galimybių, ar vis dar reikia „išvykti, kad galėtum sugrįžti“?

Išvykimas leidžia jaunam žmogui praplėsti horizontą. Taip, kai kuriems studentams Vilnius atrodo per didelis, per triukšmingas, per svetimas. Kartais jie net iš anksto žino, kad ten gyventi nenorėtų, bet pripažįsta, kad studijų metai jiems duoti kaip galimybė - ne vien profesiniam pasirengimui, bet ir atrasti save.

O drauge džiaugiuosi matydamas, kad šiais laikais žmonės vis mažiau bijo grįžti į provinciją. Technologijos leidžia dirbti ir gyventi plačiai, iš bet kur. Galite gyventi kaime prie Skuodo ir bendrauti su žmonėmis esančiais Romoje, Niujorke ar Paryžiuje. 

Darbo vieta nebėra tikslus geografinis taškas - ji gali būti ten, kur žmogui gera. Todėl tikiu, kad grįžimo tendencija augs.

Apskritai žmonės, kaip ir traukiniai, turėtų judėti abiem kryptimis - iš miestelių į miestus ir iš miestų atgal į miestelius. Tokia yra natūrali tautos ir valstybės kraujotaka. O kai ši kraujotaka sustoja, prasideda stagnacija. 1988 metais, kai kūrėsi Sąjūdis, intelekto lygis Skuode ar Kretingoje mažai kuo skyrėsi nuo Vilniaus ar Kauno. Kiekvienais metais į rajonus atvažiuodavo jauni specialistai - mokytojai, gydytojai, inžinieriai. 

Žmonės, kaip ir traukiniai, turėtų judėti abiem kryptimis - iš miestelių į miestus ir iš miestų atgal į miestelius. 

Po nepriklausomybės atkūrimo ši kraujotaka trumpam buvo nutrūkusi. Gal todėl provincija vis tempia Lietuvos politiką ir pažangą atgalios.

Ar dažnai sugrįžtate į gimtinę?

Kadangi mano tėvų jau nebėra, sugrįžtu rečiau. Anksčiau stengdavausi dažniau aplankyti gimtąsias vietas. Visgi tie sugrįžimai nėra paprasti. Kaime mane apima egzistencinis nerimas. Grįžęs į savo kaimą prisimenu visus čia gyvenusius žmones. Prisimenu, kur stovėjo kiekvienas pastatas, kas gyveno kurioje troboje, jie man visi gyvi, daugeliu atveju nelaimingi - laikas toks buvo. 

Daugumos tų sodybų nelikę, atsirado naujos, atėjusių žmonių. Todėl priartėti prie gimtinės fiziškai ir psichologiškai nėra lengva.

O ką jaučiate grįžęs į Palangą?

Mano amžiuje atsiranda jaunam žmogui sunkiai suprantamų niuansų - prasilenki su moterimi, kurią kadaise buvai įsimylėjęs, o dabar su ja turi iš naujo susipažinti. Kaip ir su „biču“, su kuriuo žaidei futbolą ar krepšinį. Laiko tėkmė smogia į paširdžius... Palangoje ją jauti ypač stipriai, nes ten buvai labai jaunas. Ten buvai žmogus, kuris kyla. O dabar lėktuvas jau leidžiasi.

Kaip keičiasi Vakarų Lietuvos miesteliai jūsų akimis? Ar į gera?

Matau labai daug gerų pokyčių. Vejos, tvarka prie sodybų, nauji stogai, spalvos. Nauji namai.

Tie pokyčiai kartais nepastebimi tiems, kurie gyvena ten kasdien - jiems tai atrodo savaime suprantama. Bet kai grįžti po ilgesnės pertraukos - „wow“, kiek pokyčių. Važiuodamas pro Kretingalę, galvoju: kiek čia visko atsirado! Viskas žydi - nauji namai, gėlynai, asfaltuoti keliai, parkeliai. Tiesiog gražu žiūrėti.

Tokia yra natūrali tautos ir valstybės kraujotaka. Laiko tėkmė smogia į paširdžius... Palangoje ją jauti ypač stipriai, nes ten buvai labai jaunas. Ten buvai žmogus, kuris kyla. O dabar lėktuvas jau leidžiasi.

Yra, žinoma, ir apleistų vietų, bet bendras vaizdas džiugina, o kai kur net pribloškia. Mano tėvai kažkuriuo metu iš Užpelkių persikėlė į tokį pat menką kaimą Žibininkus, o šiandien ši vieta - beveik kurortas: HBH „Juozo alus“ su kortais ir vandens sporto tvenkiniu, SPA centras ir viešbutis. 

Kyla miestiški namai. Net ant tėvo žemės, kurią padalijome sklypais, iškils dvylika naujų namų. Juos stato žmonės iš Vilniaus, Plungės, Marijampolės, Palangos. Jei man vaikystėje kas nors būtų pasakęs, kad štai čia bus gatvė su atvykėliais iš Vilniaus, būčiau sakęs, kad žmogus pablūdo. 

Esu optimistas - pokyčiai vyksta, ir ne bet kokie, o dideli.

Jei kitas jaunas žmogus iš mažo Žemaitijos miestelio norėtų tapti žurnalistu ar visuomenės veikėju - ką jam patartumėte?

Patarimai nieko nekainuoja pačiam patarėjui, todėl iš jų jokios naudos. Bet jei apskritai, tai reikia svajoti. Mažas miestelis ar vienkiemis - ne kliūtis svajonėms. Kartais net pranašumas - laiko svajoti daugiau lieka.

Antra - reikia kelti sau kosminius tikslus. Jei žmogus, būdamas jaunas, save minimalizuoja - tai su kiekvienais metais tas minimalizmas vis labiau lenks prie žemės. Tik svajonės ir tikėjimas leidžia peržengti savo ribas.

O svarbiausia nebijoti suklysti. Mano kelias į žurnalistiką buvo visiškai atsitiktinis. Pasiūlė - pabandžiau. Gi neužmuš. Ir likau. Viskas prasideda nuo žingsnio, kurio nebuvai nė planavęs. Nebijok klysti ir daryti nesąmones.