Ruklos pabėgėlių centro savanoriai: migrantų vaikai prašė mūsų neišvažiuoti

„Pabėgėlių vaikams trūksta žmogiško artumo ir meilės. Vos išvydę savanorius jie krykštauja iš džiaugsmo, meta žaislus ir bėga apsikabinti, net jei tuos žmones mato tik pirmą kartą“, – apie savanorystę Ruklos pabėgėlių centre pasakoja 40-ies Brigita Rimkevičienė.

Ji drauge su 45-erių Audra Jakušovienė ir kitais Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanoriais jau kurį laiką lankosi į šalį atvykusių nelegalių migrantų apgyvendinimo stovyklose.

Šią vasarą pasienį užplūdus dideliam pabėgėlių srautui, Brigita bei Audra sutiko padėti ir migrantų stovyklose. Jose moterys užsiima su pabėgėlių vaikais, kurių Rukloje – apie 200, o skirtingose migrantų apgyvendinimo ir sulaikymo vietose Lietuvoje šiuo metu jų yra virš 1 tūkst.

„Man labai patinka vaikai, todėl Kauno savanorių koordinatorei pranešiau, kad Rukloje labiausiai norėčiau užsiimti būtent su pabėgėlių vaikais.

Tokį darbą man ir paskyrė. Iš pradžių buvo neramu, kad gali nepavykti susikalbėti.

Tačiau į pagalbą pasitelkus „Google vertėją“ bendravome su vaikų tėvais, kurie vėliau išversdavo žinutes mažiesiems.

Stovykloje gyvenantys vaikai yra atvykę iš įvairių šalių, kalba skirtingomis kalbomis, tačiau tai netrukdo jiems bendrauti tarpusavyje – vaikučiai geba suprasti vienas kitą kūno kalba ir gestais.

Todėl greitai ir mes, savanoriai, išmokome bendrauti prisilietimų ir žaidimų kalba“, – pasakoja Brigita.

Pabėgėlių stovyklose savanoriai veda vaikams įvairius užsiėmimus: su jais kuria rankdarbius, piešia, karpo ir klijuoja, veria karoliukus.

Audra pasakoja, kad nepaisant sudėtingos situacijos, vaikų piešinukai kupini meilės ir šilumos – vaikai piešia drugelius, saulytes ir širdeles. Juose paprasta įžvelgti tyrą vaiko norą draugauti.

„Po užsiėmimų paprašiau, kad vaikai leistų jų piešinius parsivežti namo. Norėjau tuos gražius vaikų darbus parodyti kitiems.

Grįžusi namo radau vienos mergytės piešinius. Tada man kilo spontaniška idėja padaryti siurprizą mergaitei – jos piešinius nuspalvinau ir pagaminau iš jų atvirukus. Neseniai vieną jų įteikiau mergaitei ir jos mamai.

Mačiau, kaip nušvito jų akys, gavus netikėtą dovaną“, – jautriai pasakoja Audra.

Migrantų vaikai. Scanpix

Vaikai ištroškę žmogiško artumo

„Šiems vaikams labai stinga prisilietimų ir meilės – nustebau, kaip drąsiai mažyliai puola pirmą kartą matomiems savanoriams į glėbį. O apkabinę savanorius jų nebenori paleisti.

Taip stipriai tie vaikai yra ištroškę paprasčiausio artumo,– sako Brigita. – Man į atmintį įsirėžė kaip mergaitės pirštais šukavo mano plaukus, pynė kasas, glaudėsi apsikabinti.

Buvo ir toks momentas, kai viena mama pakvietė savo vaiką valgyti, o šis atsisakė eiti – norėjo likti su savanoriais.

Mūsų apsilankymas stovykloje vaikams suteikia labai daug džiaugsmo. Pasijunti svarbus, gauni meilės ir dėkingumo su kaupu“, – pasakoja Brigita.

Ji neslepia, jog leisdama laiką su vaikais pasijuto apimta emocijų: „Man suspaudė širdį – panorau šiuos vaikus pasiimti ir išsivežti iš čia. Apėmė jausmas, jog turiu juos apsaugoti.

Nuo pat savanorių apsilankymo pradžios vaikai vis nerimastingai klausinėjo:  „Ar dar neišvažiuosit?“. O vaikų tėvai dėkojo mums už suteiktą pramogą vaikams.

Jie šypsojosi, plojo, vienas iš tėvų sakė: „Jūs mums ne vieną saują džiaugsmo atvežėte“. Tas beribis migrantų dėkingumas pripildė mano širdį meilės.“

Audros teigimu, kiekvienas savanoris vos atvykęs tampa vaikams labai brangus: „Maži vaikai nuolat tiesia rankas apsikabinimui, nori, kad paimtumei juos ant rankų, paglostytumei galvą.

Prisimenu, kaip viena mergytė bėgo prie kiekvieno savanorio, norėdama pasidaryti asmenukę.

Mūsų apsilankymas stovykloje vaikams suteikia tiek daug džiaugsmo. Ir tai matyti jų spindinčiose akyse.“

Liūdniausia yra tai, kad dalis savanorių apsilanko vos vieną kartą ir daugiau nebeatvažiuoja.

Pasak Brigitos, didžiausias iššūkis buvo atsisveikinimas. Apsilankymui einant į pabaigą, vaikai bėgo iš paskos prašydami savanorių neišvažiuoti.

Moteris pasakoja, kaip savanorių autobusui išvykstant vaikai vienas per kitą lipo spausdamiesi prie tvoros, norėdami jiems pamojuoti.

„Atsisveikinimas – labai jautri akimirka. Liūdniausia yra tai, kad dalis savanorių apsilanko vos vieną kartą ir daugiau nebeatvažiuoja, o vaikai tikisi, laukia diena iš dienos, kol kas nors juos vėl aplankys.

Turbūt ne kiekvienam emociškai lengva matyti žmones, o ypač vaikus, atsidūrusius tokioje situacijoje.

Bet jei mūsų apsilankymas praskaidrina bent vieno vaikelio dieną – savanoriauti yra tikrai verta. Savanorystė augina širdį. Ji duoda labai daug ne tik tiems, kuriems padedi, bet ir tau pačiam.

Todėl, jei tik turite laisvo laiko, padovanokite jį tiems, kuriems jo dabar reikia labiausiai“, – ragina Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanorės.