Tarybų rūmai Kaliningrade Pirmame plane – Karališkosios pilies pamatai. „Novy Kaliningrad“ nuotr.

Rusai ėmė griauti Tarybų rūmus Kaliningrade. Gal ruošiasi atstatyti pilį?

(3)

Šių metų gegužę Kaimynystėje esančiame Rusijos eksklave Kaliningrade pradėtas griauti sovietinis monstras - 1970 m. pradėti statyti ir iki šiol neužbaigti Sovietų rūmai.

Griovimo darbus planuojama baigti 2024 m. vasarą. Priminsiu, kad ši piktžaizdė stovėjo ant Karališkosios Karaliaučiaus pilies griuvėsių, kurie galutinai buvo susprogdinti 1967 m.

Garsus rusų tinklaraštininkas Ilja Varlamovas po apsilankymo Kaliningrade prieš keletą metų rašė, kad „Sovietų rūmus reikia gražiai susprogdinti. Geriausia – Naujametę naktį. Visas miestas ateitų pasigrožėti“. Apie architektūrą rašančio tinklaraštininko manymu, sovietinio monstro vietoje būtina atstatyti senuosius po karo sugriautus Karaliaučius kvartalus, o tuo pačiu ir pilį.

Tačiau dabartinė srities administracija yra kitokios nuomonės. Ji pateikiama teksto pabaigoje.

Pilies griovimo istorija

Įdomu tai, kad net ir pasibaigus karui ir į užgrobtą Karaliaučių, kuris 1946 m. pervadintas bolševikinio kraugerio Kirovo vardu, atvažiavus „specialistams“, atsirado daug šviesių žmonių, kurie priešinosi Karališkosios pilies griovimui. Nepaisant jų pastangų pilis buvo nugriauta, o su jos atkūrimo šalininkais buvo susidorota.

Senąja miesto istorija besidominčiųjų Kaliningrade yra ir šiandien. 2019 m. Kaliningrado internetiniame naujienų portale newkaliningrad.ru buvo publikuotas straipsnis „Propagandiniai sprogimai: kas sunaikino, o kas siekė išsaugoti Karališkąją pilį?“

Straipsnis pradedamas ekskursu į 1993 metus, kurių spalį Maskvos kapinių kolumbariume buvo palaidoti buvusio TSKP CK nario pelenai. Į civilinę ceremoniją susirinko kelios dešimtys CK darbuotojų ir vienas kaliningradietis. Laidojo ilgiausiai 1961-1984 metais Kaliningrado sritį valdžiusį žmogus – Komunistų partijos Kaliningrado srities komiteto pirmąjį sekretorių Nikolajų Konovalovą, o vienintelis į laidotuves atvykęs kaliningradietis - buvęs jo padėjėjas Nikolajus Ivanovas.

Spjovė į „liaudies“ balsą

Per beveik ketvirtį amžiaus, kuomet N. Konovalovas darbavosi buvusios Rytų Prūsijos Finansų ministerijos pastato Dmitrijaus Donskojaus g. 1, kuriame iki šiol įsikūrusi srities administracija, kabinete, regione įvyko daug svarbių įvykių. Tačiau į Kaliningrado istoriją N. Konovalovas pateko kaip asmuo, kuris, nesiskaitydamas su miestiečių nuomone, prieš pusę amžiaus susprogdino išlikusias Karališkosios pilies dalis.

Sovietų valdžios pozicija Kėnigsbergo architektūros paveldo atžvilgiu buvo vienareikšmė. Praėjus dvejiems metams po oficialaus srities įkūrimo, Architektūros valdyba prie RSFSR Ministrų Tarybos vartojo tokias formuluotes: „Turime įveikti ir išnaikinti niūrią karingą Prūsijos architektūros dvasią su jos pernelyg sunkiomis aklinų sienų formomis, griozdiškais į viršų smailėjančiais stogais. Vietoje  jos turėtų atsirasti lengvos ir linksmos formos, liaudžiai draugiška išvaizda. Tų metų laikraščiuose vokiečių pastatai buvo vadinami „bjauriąja supaprastinta gotika“, kurią, pasak sovietų autorių, išgelbėjo tik gausūs želdynai. Beje, dar XIX amžiuje Karaliaučius buvo vadinamas žaliausiu Prūsijos miestu.

„Statė“ naują miestą

Penktojo dešimtmečio pabaigoje srities valdžia susimąstė, kaip atkurti karo nuniokotą miesto centrą. Idėja atkurti senąją architektūrą ir rekonstruoti išlikusius pastatus buvo atmesta. „Nesiruošiame kopijuoti garsiųjų Kėnigsbergo kvartalų. Viską atstatysime naujai, mūsiškai. Vokiečių standartas, niūriai nuteikiantis rusų žmones, buvo visiškai atmestas. Kiekvienas naujas  namas, kiekviena nauja gatvė nebus panaši į kitas, bet kartu sudarys vieną grandiozinį architektūrinį ansamblį“, – rašoma 1948 metais paskelbtame „Kaliningrado pravdos“ straipsnyje.

Požiūrių konfliktas tarp senojo miesto atkūrimo šalininkų ir naujos statybos entuziastų kildavo net ir oficialiuose renginiuose. Srities deputatų tarybos posėdyje Kaliningrado miesto vykdomojo komiteto pirmininkas (dabartiniu supratimu meras) Viktoras Denisovas pranešime perskaitė: „Atkuriame Kaliningrado miestą“. Pirmasis srities partijos komiteto sekretorius N. Konovalovas valdingai pertraukė merą: „Mes statome naują miestą“. V. Denisovas toliau skaitė pranešimą ir kažkuriuo metu vėl perskaitė: „Atkuriam“. Konovalovas vėl staigiai pertraukė V. Denisovą ir pabrėžtinai garsiai pertraukė: „Mes statome naują tarybinį miestą!“ Po šių žodžių visi salėje nuščiuvo.

„N. Konovalovas buvo įsitikinęs ir kitus stengėsi įtikinti, kad šio labiausiai į vakarus nutolusio SSRS regiono istorija prasideda nuo jo okupavimo. Kitokios nuomonės jis nepakentė“, – apybraižoje apie Kaliningrado srities pirmuosius sekretorius 1998 metais rašė „Kaliningrado pravdos“ autorė Svetlana Suchova.

Žavėjosi gražaus miesto griuvėsiais

Teigti, kad visi naujieji miesto gyventojai buvo nusistatę prieš senąją Kėnigsbergo architektūrą,  negalime. Pirmuosius naujos Kaliningrado srities atsikėlėlius labiau slėgė pokarinis nepriteklius, o  ne vokiški pastatai. Tačiau sovietų ideologiniai darbuotojai sumaniai manipuliavo miestiečių nuovargiu dėl sunkaus gyvenimo tarp griuvėsių ir griuvėsiuose, taip pagrįsdami neapykanta viskam, kas vokiška.

„Miestas buvo smarkiai sugriautas. Bet net ir tokios būklės jis buvo labai gražus. Mane pribloškė  medžių gausa, įvairūs želdynai. Namai buvo įdomiai išplanuoti, stovėjo ne padrikai, o dailiai suplanuotais kvartalais“, - prisiminė Jekaterina Doguševa, atvykusi į regioną 1947 m.

„Mane, kilusį iš Sibiro kaimo, kur dominavo tik su mediniai pastatai, pribloškė miesto architektūra. Nepaisant daugybės sąjungininkų antskrydžių ir sovietų artilerijos apšaudymų, Kėnigsberge  išliko  dviejų aukštų mūriniai namai su čerpėmis dengtais stogais“, - prisiminė Piotras Čaginas, dalyvavęs miesto šturme.

„Kaliningradas mane pribloškė iš pirmo žvilgsnio, mane čia viskas stebino. Ypač patiko vokiškos  bažnyčios, tokių gražių raudonų plytų pastatų nebuvau matęs. Mūsų cerkvės nuo jų skyrėsi ir išore, ir vidaus apdaila. Vokiečių bažnyčiose viskas buvo labai paprasta, paprasti suolai, vargonai, nebuvo nei ikonų gausos, nei auksinių kupolų“, - Natalija Fistunova, į Kaliningradą atvykusi 1946 m.

Pradėjo griauti pilį

Kokia pirmaisiais pokario dešimtmečiais vyravo visuomenės nuomonė apie vokiečių architektūrą,  sunku atsakyti – sociologinių apklausų niekas neatlikdavo. Todėl iniciatyvos ėmėsi tuometinė valdžia: karališkąją pilį ėmė iš karto niokoti. Per karą pastatas buvo smarkiai apgadintas, tačiau daugiausia žalos jam padaryta jau pokariu. Į pilies teritoriją kariškiai įvežė specialią techniką ir pradėjo griauti. Greta sumontavo smulkinimo įrangą, kuri pilies plytas perdirbo į skaldą.

Penktojo dešimtmečio pabaigoje - šeštojo pradžioje Kaliningrade buvo saugomi tik du senojo miesto paminklai – I. Kanto kapas ir paminklas F. Šileriui. Apie senųjų pastatų saugojimą net neužsiminta. Pirmasis srities vykdomojo komiteto sprendimas dėl architektūros paminklų registravimo ir išsaugojimo buvo priimtas tik 1956 m., o Rusijos istorijos ir kultūros paminklų apsaugos draugijos regioninis skyrius Kaliningrade buvo įkurtas tik 1965 m., nuo karo praėjus 20 metų. Iki to laiko saugotinais pripažinti 12 pastatų. Tuo pačiu niekas nebuvo įgaliotas taikyti sankcijų tiems, kurie bando sunaikinti paminklus. Tiesiog buvo užkabintos informacinės lentelės.

Rusai mėgsta pabrėžti, kad Karaliaučiaus pilį sugriovė ne jie, o anglai ir amerikiečiai masinio antskrydžio 1944 m. vasarą metu. Tačiau iš kur bokšte atsirado artilerijos pabūklų padarytos skylės jie nutyli. Nuotraukoje – pilis 1949 m.

Rusai mėgsta pabrėžti, kad Karaliaučiaus pilį sugriovė ne jie, o anglai ir amerikiečiai masinio antskrydžio 1944 m. vasarą metu. Tačiau iš kur bokšte atsirado artilerijos pabūklų padarytos skylės jie nutyli. Nuotraukoje – pilis 1949 m.

„Sugedusį dantį reikia išrauti“

Po Stalino mirties pilies naikinimo darbai nutrūko, tačiau iš Maskvos deleguoti projektuotojai toliau dirbo. Pirmajame miesto Bendrajame plane, kurį parengė Maskvos „Hiprogor“, buvo numatyta griauti Karališkąją pilį ir jos vietoje pastatyti Sovietų rūmus. Tuometinis Kaliningrado vyriausiasis architektas Dmitrijus Navalichinas pareiškė, kad naujojo pastato aukštis turėtų būti 150 metrų (50 standartinių aukštų) nuo Priegliaus lygio, bet vėliau sutiko apsiriboti 50–70 metrų.

Maskvos architektas Naumovas, parengęs pirmąjį miesto Bendrąjį planą, 1964 metais Kaliningrade vykusiame posėdyje pasakė: „Manome, kad pilies griuvėsių likučiai turi būti pašalinti, taip sakant, ištraukti sugedusio danties šaknis ir jų vietoje įstatyti naują žandikaulį“.

Jo nuomonė sukėlė diskusijas: Kaliningrado kultūros bendruomenės atstovai primygtinai reikalavo istoriškai ištyrinėti „šaknis“ prieš jas pašalinant. Buvo nuspręsta rekomenduoti valdžios institucijoms kreiptis į RSFSR Kultūros ministeriją su prašymu atlikti pilies griuvėsių istorinės vertės ekspertizę.

Kultūros ministerijos ekspertų nuomone, išlikusios pilies dalys turi „didelę istorinę ir architektūrinę vertę“, jas būtina konservuoti ir restauruoti. Tačiau nepraėjus nė metams po išvados paskelbimo Kaliningrado Vykdomasis komitetas išleido aplinkraštį dėl pilies nugriovimo. SSRS Architektų sąjunga išsiuntė telegramą regiono vadovui Konovalovui, kurioje priekaištaujama, kad valdžia, nepaisydama ekspertų išvadų, pradėjo griauti pilį. Telegramos pabaigoje pasigirdo raginimas sustabdyti pilies naikinimą.

Susidorota su pilies gynėjais

1965 metų rudenį architektai surengė Kaliningrado centro plėtros vizijos projektų peržiūrą. Net šešiuose iš septynių projektų (išskyrus Maskvos „Hiprogor“ pasiūlymą) buvo siūloma Karališkosios  pilie slikučius konservuoti ir restauruoti. Nepaisant didelės architektų nuomonių persvaros valdžia atsisakė pritarti nutarimui išsaugoti pilį. Regiono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Chorkovas reikalavo, kad Karališkoji pilis būtų visiškai sunaikinta – partijos darbuotojo teigimu, pastato liekanos neturi istorinės vertės, todėl „nėra jokios priežasties investuoti į griuvėsių, bjaurojančių miestą, atstatymą“.

Vienas iš Leningrado architektų jam atkirto: „Leiskite priminti vietos lyderiams, kad pasaulio istorija prasidėjo šiek tiek anksčiau, nei jie gavo savo portfelius“.

Vyriausiasis miesto architektas Vladimiras Chodakovskis desperatiškai siekė susitikti su Kaliningrado srities „šeimininku“ N. Konovalovu, tačiau tas jo taip ir nepriėmė. Jie susitiko viename iš paskutinių susirinkimų, kuriame buvo sprendžiamas Karališkosios pilies likimas. „Ginsiu šią pilį iki paskutinio atodūsio! - sakė Chodakovskis susirinkime, remiantis jo dukters prisiminimais. Konovalovas jam atšovė: „Laikykite, kad jūs jau išleidote paskutinį atodūsį kaip vyriausiasis architektas“.

Chodakovskis buvo atleistas iš darbo. Taip pat neoficialiai „pasirūpinta“, kad nebūtų kur nors  įdarbintas. Tačiau kariškiai nebuvo pavaldūs civilinei valdžiai. Todėl Chodakovskiui pavyko susirasti darbą „Voenmorproekte“.

Tarybų rūmai pradėti statyti 1970 m., tačiau taip ir nebuvo baigti.

Tarybų rūmai pradėti statyti 1970 m., tačiau taip ir nebuvo baigti.

Rinko parašus

Ilgą laiką mūšiai dėl Karališkosios pilies vyko ne viešai, o tarp institucijų. Architektai blaiviai suprato, kad srities partijos komiteto pirmojo sekretoriaus Konovalovo vien laiškais Kultūros ministerijai įveikti nepavyks, ir nutarė situaciją paviešinti. 1965 m. „Kaliningradgraždanprojekto“ vyriausiasis architektas Levas Soskinas paskambino jaunam laikraščio „Kaliningradsky Komsomolec“ žurnalistui Borisui Nisnevičiui ir pasiūlė pasivaikščioti „gryname ore“. Susitikime Soskinas įteikė Nisnevičiui Architektų sąjungos susirašinėjimo su Maskva ir regiono valdžia kopiją, taip pat sprendimą nugriauti pilį. Pastarasis suprato, kad straipsnį šia tema savo laikraštyje išspausdinti vargu ar pavyks – vyriausiasis redaktorius buvo jaunas partinis karjeristas, nepasiruošęs priešintis „partinei linijai“ dėl pilies išsaugojimo. Be to, straipsnis regioninėje spaudoje negalėjo turėti įtakos srities komiteto pirmojo sekretoriaus pareigoms.

Grįžęs į redakciją, Nisnevičius aptarė gautą informaciją su kolegomis, o šie priminė pažįstamą publicistą Naumą Marę. Jis galėtų suorganizuoti leidinį sąjunginiame laikraštyje „Literaturnaya Gazeta“. Gavęs Marės sutikimą, Nisnevičius sėdo rašyti straipsnio. Žurnalistas savo tekste aprašė, kad pilyje buvo įkurta pirmoji Rusijos caro Vasilijaus III ambasada, joje lankėsi Petras Didysis, o per Septynerių metų karą joje Rusijos vyriausiajam vadui buvo perduoti miesto vartų raktai. Buvo pateikti ir keli socialistiniai „koziriai“: pavyzdžiui, pilyje teisė socialdemokratus, padėjusius rusų komunistams pristatyti į šalį laikraštį „Iskra“, Markso, Engelso, Lenino knygas.Dabar, praėjus penkeriems metams po Kaliningrado visuomenės pareiškimo nepritarti architektūros paminklo nugriovimui, regiono valdžia ketina jį susprogdinti“, - rašė Nisnevičius.

Kai straipsnis buvo baigtas, žurnalistai ėjo rinkti po juo parašų iš architektų ir rašytojų. Po laišku laikraščiui „Literaturnaya Gazeta“, be kitų, buvo ir Kėnigsbergo šturme dalyvavusio raudonarmiečio parašas. Tuo pat metu „Literaturnaja gazeta“ rekomendavo žurnalistams nepasirašyti straipsnio savo vardu, kad nepalengvintų gyvenimo srities valdžiai. Priešingu atveju jo vadovai galėtų pasakyti, kad straipsnis – žurnalistų provokacija, ir į tai nekreipti dėmesio.

Sprogdinama Karaliaučiaus pilis.

Sprogdinama Karaliaučiaus pilis.

Apkaltino rašytoją

Straipsnis buvo paskelbtas 1965 m. spalio 20 d., o po penkių dienų srities šeimininkas Konovalovas išsikvietė vieną iš laišką pasirašiusiųjų – SSRS Rašytojų sąjungos srities skyriaus vedėją Valentiną Jerašovą. N. Konovalovas mąstė primityviai: kadangi tarp laišką pasirašiusiųjų yra rašytojas, vadinasi, jis ir turėjo parašyti visą straipsnį.

Citata iš minėtojo pokalbio, kurią išsyk po susitikimo užsirašė Jerašovas:

„Konovalovas: – Čia Prūsijos karalių rezidencija, iš čia jie engė žmones. Todėl susprogdinsime ir šitoje vietoje statysime naujus namus. Kad neliktų vokiško kvapo.

Jerašovas: Net ir valdant vokiečiams beveik visą paskutinį šimtmetį pilis nebebuvo karalių rezidencija, čia buvo muziejus. Net jei ir būtų rezidencija, tai mus ji domina kaip materialiosios  kultūros paminklas. Pagal jūsų logiką reikėtų susprogdinti Kremlių ir Žiemos rūmus – buvusias Rusijos imperatorių rezidencijas, susprogdinti Šv. Vasilijaus katedrą ir Dangun Ėmimo soborą, paminklą Petrui Didžiajam ir daug kitų. Tačiau net Stalinui užteko blaivaus proto ir nieko nenugriovė. suprato to neleisti. Jei norime išnaikinti vokišką dvasią Kaliningrade, tai turime susprogdinti visus išlikusius pastatus, įskaitant ir regioninio partijos komiteto pastatą, kuriame  dabar esame. Juk čia veikė Rytų Prūsijos finansų ministerija. Tuo pačiu leiskite paklausti - ką jūs ketinate daryti su Katedros griuvėsiais? Ten palaidotas I. Kantas. Juk tai katedra, kurioje buvo karūnuoti Prūsijos karaliai, o Kantas, prisimenu, nebuvo marksistas...“

Po šio susitikimo V. Jerašovas rekomendavo Nisnevičiui neprasitarti, kas iš tikrųjų parašė tekstą. Savo ruožtu srities Vykdomasis komitetas išsiuntė skundą laikraščiui „Literaturnaya gazeta“, esą jie „kursto Vakarų Vokietijos revanšistines nuotaikas“.

Praėjus keleriems metams po publikacijos, valdžia pilies teritorijoje pradėjo aktyvius sprogdinimo darbus.

Siekė partijos užtarimo

Paskutinis šiaudas, kurio kovojant su srities bosais dėl istorinio paminklo likimo griebėsi Kaliningrado inteligentija, buvo atviras laiškas TSKP CK. Jį pasirašyti be architektų turėjo aktoriai, rašytojai, žurnalistai, mokytojai. Nisnevičius vėl įsipareigojo parašyti tekstą, kuris iš anksto buvo išsiųstas įtakingo sąjunginio laikraščio „Izvestija“ redaktoriams.

Gruodžio 13 d. turėjo įvykti Kaliningrado inteligentijos susirinkimas. Išvakarėse gruodžio 12-ąją Vladimiras Osipovas nufilmavo, kaip pradėta sprogdinti pilis. Nisnevičius prisimena, kad kadrai pavyko įspūdingi: pirmame plane stovėjo karo veteranas su ramentais, o tam tikru atstumu už jo nuo sprogimo drebėjo Karališkosios pilies bokštas. Tada Osipovas grįžo į savo projektavimo institutą, įdėjo juostelę į seifą, nuo kurio rakto daugiau niekas neturėjo. Tačiau kitą dieną atrakinęs seifą juostelės neberado.

Prasidėjus inteligentijos susirinkimui, Ogarovo muzikos mokyklos salė buvo pilna. Laišką CK pasirašė per šimtą kūrybininkų. Rašytojas Sergejus Snegovas nuo scenos pasakė, kad menas priklauso ne partijai, o žmonėms, ir ne srities partijos komitetui spręsti Karališkosios pilies likimą. „Tik fašistai tyčia naikino kultūros paminklus, ir tai tik per karą!“ – S. Snegovo kalbą atpasakojo Nisnevičius. Po šios kalbos net kelerius metus sovietų leidyklos atsisakė leisti S. Snegovo knygas.

Vienas Nisnevičiaus kolegų iš laikraščio „Kaliningradsky Komsomolec“ dvejojančius posėdžio dalyvius nusprendė įtikinti pasirašyti laišką, sakydamas, kad kreipimasis jau parengtas spaudai  „Izvestijose“. Apie tai kažkas nedelsiant pranešė Konovalovui, o jis per partinę liniją žaibiškai pasirūpino, kad surinktos straipsnio raidės būtų išbarstytos.

Kaliningrado srities „šeimininkas“ Nikolajus Konovalovas, kurio pavedimu ir buvo sunaikinti pilies griuvėsiai.

Kaliningrado srities „šeimininkas“ Nikolajus Konovalovas, kurio pavedimu ir buvo sunaikinti pilies griuvėsiai.

Susidorojo su oponentais

Pirmasis srities partijos komiteto sekretorius tuomet turėjo milžinišką galią, palyginti su  Kaliningrado gubernatoriais postsovietiniais laikais, sakė Kaliningrado visuomeninių rūmų narys Solomonas Ginzburgas, deputatu spėjęs padirbėti ir sovietmečiu. Srities vadovas galėdavo tiesiogiai „skirti užduotis“ jėgos struktūroms. Be to, komunistų partija tais laikais atliko pagrindinį vaidmenį šalies gyvenime. Bet kurios srities vadovas taip pat turėjo atitinkamą statusą. Todėl konfliktas  su Konovalovu jos dalyviams brangiai kainavo.

Iškart po inteligentų susirinkimo valdžia ėmė spausti taip ir nepaskelbto kreipimosi bendraautorius  – reikalavo atšaukti savo parašus. Spaudimą darė per jautriausias vietas: aktorėms pagrasinta  neskirti vaidmenų, menininkėms – uždrausti parodas, likusiems – neskirti tarnybinių butų. Daugelis palūžo. Kaliningrado televizijos vadovas pareiškė, kad per susirinkimą buvo siaubingai girtas ir nesuvokė, ką pasirašė. Nisnevičius prisiminė, kad televizininkas tą dieną tikrai buvo išgėręs, tačiau ne tiek, kad nesuvoktų, ką darė.

„Kaliningrado komsomolco“ žurnalistams kova dėl pilies išsaugojimo baigėsi redakcijos išvaikymu. Formaliai žurnalistai buvo apkaltinti prastu darbu ir nesveikomis nuotaikomis  kolektyve. Tik vienas iš redakcijos darbuotojų, dalyvavusių pilies išsaugojimo akcijoje, bausmės išvengė. Kaip vėliau paaiškėjo, jis ir buvo KGB informatorius, – prisimenė Nisnevičius. Likusiesiems iš tikrųjų buvo uždrausta dirbti regioninėje žiniasklaidoje. Du autoriai įsidarbino jūrininkais žvejybos laive, likusieji tiesiog išvyko iš Kaliningrado.

Nisnevičiaus kolegos žvejai surado jam saugos inžinieriaus darbo vietą žvejų kolūkių sąjungoje. Bet šio darbo žurnalistui gauti neleido srities „obkomas“. Nisnevičiaus draugai dėl tokios savivalės pradėjo ruošti skundą TSKP CK. Tais laikais kreiptis į aukščiausią partijos vadovybę buvo kur kas veiksmingiau nei šiais laikais į dabartinį Rusijos Federacijos prezidentą. Vėl pasireiškė skundikai, kurie apie tai pranešė valdžiai. Vis tik srities ideologijos komiteto sekretorius iškvietė kolūkių sąjungos vadovą ir primygtinai rekomendavo Nisnevičių priimti, kad tik jis negrįžtų į žurnalistiką. Tremtis iš regioninės žurnalistikos truko dešimt metų.

Turėjo neribotą valdžią

Nikolajus Konovalovas gimė neturtingo valstiečio šeimoje Viatkos gubernijoje. Pirmoji jo darbovietė, nurodyta biografijose, buvo „valsčiaus komiteto propagandisto“ pareigos. Tada jis buvo atsakingas už propagandą rajono komitete ir sulaukęs 29 metų tapo Udmurtijos srities kažkurio rajono komiteto pirmuoju sekretoriumi. Anketoje apie kalbų žinias Konovalovas rašė: „Udmurtų – laisvai, prancūziškas – silpnai“.

Į Kaliningrado sritį Konovalovas buvo perkeltas iš partijos Centro komiteto. Čia jis mėgo remtis savo ryšiais CK ir per posėdžius akcentavo atstovavimą Centro komitetui.

Minėtasis S. Ginzburgas, dirbęs pirmojo posovietinio srities vadovo Jurijaus Matočkino komandoje, prisiminė, kad su Konovalovu dirbę pareigūnai pasakojo apie jo šiurkštų bendravimo būdą. „Jis žmones ne žemindavo, o tiesiog trypdavo. Tokie vadovai, kaip Konovalovas, žmones su silpna psichika privesdavo iki savižudybės. Todėl net stebiuosi, kad iš Kaliningrado nors vienas atvyko į jo laidotuves“, - prisiminė S. Ginzburgas.

Paskutinysis Kaliningrado srities partijos komiteto pirmasis sekretorius Jurijus Semionovas, dirbęs su ilgiausiai regioną valdžiusiu žmogumi, taip pat prisiminė rūsčią Konovalovo bendravimo manierą. Konovalovas nemėgo viešumos, sprendimus priimdavo asmeniškai arba pasitaręs siaurame rate, – prisiminė Semionovas.

Naujieji Kaliningrado „šeimininkai“ nenori matyti nei Tarybų rūmų, nei pilies. Jų vizijose – „Kaliningrad City“.

Naujieji Kaliningrado „šeimininkai“ nenori matyti nei Tarybų rūmų, nei pilies. Jų vizijose – „Kaliningrad City“.

Rūmai – biurokratams susodinti

N. Konovalovo valdymo metais Kaliningrado srities komitete atsirado daug daugiau popierizmo ir biurokratizmo. Biurokratiniam aparatui plėsti reikėjo daug vietos. Karališkosios pilies pastatų nugriovimą srities komitetas siejo su būtinybe pastatyti didelį pastatą ir į jį perkelti visą srities administraciją su N. Konovalovu priešaky.

Pirmasis sekretorius Sovietų rūmų „šimtmečio statybos“ pradžią teisino tuo, kad pastatas Dmitrijaus Donskojaus gatvėje esantis pastatas yra itin apleistos ir avarinės būklės.

Nepaisant to, „apgriuvęs avarinės būklės“ pastatas išliko iki šiol, jame glaudėsi ir tebesiglaudžia visi srities vadovai, dirbę po Konovalovo, o Sovietų namai taip ir nebuvo pastatyti, O šiemet pradėti griauti.

Kas liepė griauti pilį?

„Manau, kad niekada nesužinosime atsakymo į šį klausimą. Šiandien jie atsakomybę verčia vienas  kitam“, - į klausimą, kieno sprendimu nugriauta Karališkoji pilis, atsakė S. Ginzburgas.

J. Semionovas įsitikinęs, kad Konovalovas tiesiog vykdė įsakymą iš viršaus. B. Nisnevičius atkirto, kad nėra dokumentinių įrodymų apie tai, kad įsakymą griauti pilį davė Maskva. Kita vertus, įsitikinęs S. Ginzburgas, kad užgrobtojo Kėnigsbergo „vietos, iš kurios kilo vokiškasis ekspancionizmas“ susprogdinimas tikriausiai buvo bendras sprendimas: „Akivaizdu, kad tai buvo barbarizmas, bet tai buvo ideologiškai pagrįstas barbarizmas“.

Apie Maskvos vaidmenį griaunant pilį žinome tik iš to vienintelio į Konovalovo laidotuves atvykusio kaliningradiečio, buvusio srities šeimininko padėjėjo Nikolajaus Ivanovo žodžių. Esą SSRS Ministrų Tarybos pirmininkas Aleksejus Kosyginas, lankydamasis Kaliningrado srityje, žvelgdamas į Karališkąją pilį, Konovalovo akivaizdoje pastebėjo: „Laikas išrauti šį supuvusį dantį. Ir jo vietoje pastatyti modernų pastatą!“.

Viltys atstatyti bliūkšta

Praėjus beveik 40 metų po pilies susprogdinimo, gubernatorius „valstybininkas“ Georgijus Boosas išlikusių pilies dalių sunaikinimą vadino „barbarišku vandalizmu“. Jo pasekėjas Nikolajus Cukanovas iš biudžeto skyrė valstybės garantijas investuotojui, kuris turėjo iš dalies atkurti istorinę vietą. Geras Cukanovo bičiulis architektas Artūras Sarnitsas pasiūlė susprogdinti Sovietų namus ir sukurti įmonę, kuri restauruotų Karalių pilį.

Paskui Cukanovo vietą užėmė trisdešimtmetis maskvietis Antonas Alichanovas. Jam valdant per parodą Vokietijoje viena Kaliningrado įmonė per parodą skubiai užglaistė žodį „Königsberg“ ant patiekto torto. Pats jaunas technokratas, kaip ir jo pirmtakas Konovalovas prieš pusę šimtmečio, paskelbė, kad geriausia vieta jo vyriausybei yra sklypas, ant kurio stovi Sovietų rūmai. O pilis tikrai nebus atstatyta, prieš kelerius metus rašyta straipsnyje portale newkaliningrad.ru.

Dabartinis Kaliningrado srities valdytojas A. Alichanovas (beje, kilęs iš Suchumio ir su Kaliningradu, juolab Karaliaučiumi neturįs nieko bendro) prieš keletą metų pasakė, kad „vokiečių pilis“ nebus atstatyta. Užtat jos, tuo pačiu ir Sovietų rūmų, vietoje Kaliningrado valdžia planuoja  šiuolaikišką „Kaliningrad City“ - daugiabučių, viešbučių, supermarketų ir, žinoma, srities gubernatoriaus kanceliarijos pastatų statybas.

 

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder