Saulės ratas: Gandrų išskridimo diena

Gandras skirtingose lietuvių tarmėse dar vadinamas garniu, gužu, gužučiu, didučiu, busilu (slaviškas skolinys), starkumi.

Gandrai po žiemos parskridę praneša apie pavasarį, o išskrisdami vasaros pabaigoje - apie artėjantį rudenį.

Šeimininkės išskrendantiems gandrams tarsi padovanodavo pavakarius. Kadangi nuo šio laiko dienos pradeda trumpėti, pavakarių žmonės nebevalgydavo.

Apytikriai šiuo metu kaimuose buvo kerpamos avys. Piemenys jau nebeganydavo gyvulių, jie vaikštinėjo laisvi, nes nebebuvo ko sutrypti - visas derlius nuimtas.

Šią dieną merginos burdavo savo ateitį, iškasdamos duobutę nupjautuose laukuose. Buvo tikima, kad jei po dienos duobutėje voras tinklą nuaus - mergina ištekės už turtuolio, o jei skruzdėlytė duobutėje ropinės - už vargšo.

Į Lietuvą atėjus krikščionybei, ši šventė sutapatinta su Baltramiejaus varduvėmis.

Šv. Baltramiejus gyveno I a., jis buvo vienas iš dvylikos apaštalų. Kaip ir kiti apaštalai, jis krikštydavo žmones, atversdavo į krikščionišką tikėjimą.

Manoma, kad jis atvertė į krikščionybę karalių Polimijų, o už tai karaliaus brolis Astiagas gyvam Baltramiejui nulupo odą, o paskui jį paskandino.

Šv. Baltramiejus laikomas amatininkų ir kailiadirbių globėju. Jis vaizduojamas su peiliu rankoje, persimetęs per petį savo paties odą.

Liaudyje buvo paplitę oro spėjimai: jei per šv. Baltramiejų lyja, šlapias bus ir ruduo.

Jei šią dieną gandras snape neša lizdui taisyti velėną - bus lietaus, jei šakelę - gresia vėtra.

Senbernius ir vienišius neretai pajuokdavo - „vaikšto kaip gandras po Baltramiejaus“, mat po šv. Baltramiejaus Lietuvoje likdavo tik vieniši sužeisti gandrai, nepajėgę išskristi kartu su kitais.