Saulius Mickus apie Japoniją: nuginkluojantis paslaugumas ir akinanti švara

Jo vienas draugas, stebėdamas šią kelionę, apie tai parašė: „Visa šalis - perfekcionisto rojus. OCD (Obsesinis kompulsinis sutrikimas) pas juos tiesiog išsikerojęs.“

„Negaliu nesutikti. Tik pridurčiau, kad OCD čia iškeltas į aukščiausio meno kategoriją ir jie tuo dar sugeba ir mėgautis“, - juokauja S. Mickus ir su „Vakarų ekspreso“ skaitytojais dalijasi savo įžvalgomis apie Japoniją.

Maistas

S. Mickus svarsto, kad visą laiką Japonijoje „suvalgė“ šventyklos ir žalios žuvies bei „Wagyu“ jautienos degustacijos.

„Be abejo, reikia kristi į nuodėmę tenkinant save gurmaniškiausia pasaulio virtuve ir ten numirti. Tik nežinau, ar patenki į dangų, ar į pragarą. O prisikėlus pasižvalgyti po aplink esančius hipsteriškus rajonėlius su mikroparduotuvėmis ir kišeniniais barais, kuriuose telpa vos 10 atklydėlių.

Šie barai - tai atskira subkultūra, prie kurios tau nebūtinai bus leista prisiliesti, nes prieš tai reikia gauti nebylų savininko sutikimą įeiti (o dažnai net įslinkti) pro vos 150 cm aukščio ertmę. Bet jei tu ten, esi tinkamoje vietoje. Aš dažniausia - į staktas nudaužyta galva", - įspūdžiais dalijasi S. Mickus.

Japonijoje baruose jis rekomenduoja sėstis tik prie baro, prie šefo.

„Pabendrausite ir gausite sušių su vakar pagauto tuno gabalu tiesiai į burną. Tik reiks labai plačiai išsižioti, nes jų porcijos, pasirodo, visiškai nepritaikytos nei japoniškoms, nei mūsų burnoms“, - šmaikščiai pasakoja lietuvis.

Jis užsimena, kad kaisekis (tradicinė japonų aukštosios kulinarijos vakarienė iš daugelio patiekalų) kainuoja kaip sena „Audi 80“. S. Mickus rekomenduoja tokią vakarienę valgyti Kyoto.

„Verta bet kiek pinigų“, - patikina šį malonumą išbandęs lietuvis.

Žinoma, visai kitokios kainos Japonijoje didelių universalinių parduotuvių rūsiuose esančiose maisto salėse - depatchika.

„Kuo geresnis prekybos centras - tuo seilė labiau tįsta. Saldumynai neatrodo nei įspūdingai, nei brangiai, bet skonis… toks, kad norisi apkabinti konditerę. Ir tada ateina “Seven Eleven„, kuris visiškai sugriauna stereotipus apie kioskus. Viskas šviežia, viskas skanu, viskas visada šalia. Kainos - net žiūrėt neverta. Ryžių trikampėlis, įdarytas tunu, lašiša, sūriu ar bet kuo, apsuktas traškiu jūrų dumbliu - 1,2 euro. Suvalgai porą - ir sotus. Salotos, sriubos, traški vištiena - tas pats“, - pasakoja S. Mickus.

Kainos

Prieš kelionę jam teko skaityti, kad Japonijoje mažos porcijos, tačiau šį mitą esą paneigė jau patys pirmieji pietūs.

„Pirmi pietūs šimtmetį skaičiuojančiame restoranėlyje kiekvienam kainavo po 900 ¥ (5 Eur). Vos suvalgėme. Po to imdavome vieną patiekalą dviem.

Didžiausia vakarienės sąskaita su gėrimais penkiems buvo 83 eurai. 8 sušių ar sašimi rinkinys turguje su vakar pagauta žalia žuvimi ar „Wagyu“ jautiena - 11 Eur. Tokios pat kainos ir krabų, šukučių, omarų, austrių. Tai yra tai, ko labiausiai pasigesiu Lietuvoje", - vardija keliautojas.

Pasak jo, didžiausiame pasaulyje žuvies turguje Tokijuje (iš tiesų ką tik pastatė dar didesnį ten pat) pardavėjai niekam nieko nebruka ir nesiūlo. Atvirkščiai. Turi nusipelnyti tuno pjaustytojo dėmesio, kad jis tau išpjautų riebesnį gabalą. Tai pasiekiama tyliai stovint ir laukiant nuolankiai pagarbia kūno kalba.

„Tunas - šito turgaus karalius. 5 val. ryto vyksta aukcionas. Geriausios vietos dingsta 3 val. ryto. Privaloma ragauti tuną tiesiai nuo peilio. Kad pardavėjai su riebaluotomis rankomis neturėtų sąlyčio su pinigais - stovi specialiai tam skirti padėkliukai.

Tunas yra tunas? Tik ne Japonijoje. Lietuvoje tunas - šaldytas, konservuotas. Japonijoje tunas turi 50 riebumo atspalvių (riebiausias - brangiausias). „Šaldytas“ - tokios kategorijos tiesiog nėra. Taškas.

Mados reikalas - didžiulis plonas vaflis su įtraiškytu krabu, vėžiu ar omaru - 6 Eur. Eilės dydį reikia pamatyti. Visgi tai tikrai nebe tikrasis žuvies turgus, o didžiulis „foodcourt'as“. Bet aplankyti tikrai verta tiems, kas vertina gerą maistą", - pasakoja lietuvis.

Užtat vaisiai Japonijoje brangūs kaip deimantai.

„Suvalgę prekybos centre pirktą mangą už keliasdešimt eurų pasimelskite. Galbūt tai skaniausias vaisius žemėje. Nes paskutinis“, - juokauja vaisių kainas prisiminęs vyras.

Etiketas

Nemenką įspūdį jam Japonijoje paliko ir vietinių elgesio kultūra.

„Japonai net minioje vaikšto lyg šachmatų lentoje. Tai man peržengia fizikos dėsnius. Kažkokiu būdu pilnutėliame metro niekas su niekuo nesiliečia. Išpildytas visiškas personalinės erdvės perfekcionizmas“, - šmaikščiai apibūdina S. Mickus.

Pasak jo, Japonija yra lyg švaros muziejus. Nėra šiukšliadėžių, šiukšles reikia nešiotis su savimi. Traukinių stotyse, oro uostuose vaizdas skiriasi nuo Europos ar JAV didmiesčių - nė vienos šiukšlės.

Lietuvis pastebėjo ir tai, kad Japonijoje labai mažai kur rasi pasėdėti skirtų suoliukų. Pavyzdžiui, geležinkelio ar metro stotyje, kur srautas gal keli tūkst. keleivių per valandą, būna tik keli, o dažniausiai - nė vieno. Viešose vietose - muziejuose ar parkuose - suoliukų visai nėra. Ir tam, pasirodo, yra labai racionali priežastis! Sėdimą vietą turi nusipelnyti, nes žemės yra labai nedaug, o žmonių - daug. Stotys, parkai, muziejai yra judėjimo, o ne sėdėjimo vieta.

„Tyla akivaizdžiai čia šventa. Miegantys žmonės traukiniuose daugiau nei įprastas vaizdas. Jokio triukšmo restorane. Telefonu kalbėti traukinyje ar restorane - tabu.

Iki 80-ųjų traukinių stotyse, kaip ir visame pasaulyje, buvo naudojami skambučiai ir švilpukai. Bet japonai mėgsta harmoniją ir tylą, todėl buvo pakeisti melodijomis. Yra tik vienas kompozitorius Japonijoje, kuris sukuria visas šias trumputes melodijas. Tokių sukūrė jau per 400.

Bet visgi kažko šioje šalyje nesuprantu. Ne didmiesčiuose traukiniuose visi klega kaip ir pas mus. Net onsenuose (vietinės pirtys su šiltomis kalnų versmėmis), kur, atrodytų, tyla turi būti šventa, tarp tų čiurlenančių upeliukų Fuji papėdėje visi klega kaip bobutės turguje. Kai paklausiau japono, kodėl taip yra, atsakymas buvo: taip yra", - jį šiek tiek stebinusiais dalykais dalijasi S. Mickus.

Keliautojas juokauja, kad jo telefonas kraunasi lėčiau, nei juda Japonijos traukiniai. Lietuvis pasakoja, kad Shinkansen (supergreitieji traukiniai) nėra šiuolaikinės technologijos pasekmė. Šis stebuklas skaičiuoja jau 2 žmonių kartas. Tokių traukinių greitis siekia iki 320 km/h. Tačiau 2015 m. jau išbandytas traukinys pasiekė 603 km/h greitį. Jo pagrindu tiesiama linija ir 2034-aisiais traukinys reguliariai važiuos 505 km/h greičiu.

„Beje, japonai traukiniuose vis dar skaito popierinius laikraščius. Šalia mobiliaisiais telefonais žaidimus kalančių mokinių“, - užsimena lietuvis.

Transportas daug kam Japonijoje kelia baimę bet, pasak S. Mickaus, išties jis genialiai paprastas.

„Kiek pasivažinėjęs greitai perpranti sistemą. O ji tobula: nerandi savo ženklo? Eik tiesiai, kol pamatysi. Pasiklydai? Duok ženklą, japonas nusileis iš debesies ir palydės iki durų. “Googlemaps„ - tavo geriausias draugas. Net geresnis nei realiame gyvenime“, - paaiškina lietuvis.

Paslaugumas

S. Mickus pasakoja, kad Japonija nuginkluoja paslaugumu, kurio negali nei atsisakyti, nei ignoruoti, nei pažeisti.

„Tai kitas lygis. Pavyzdžiui, pavėlavome 1 minutę į metro. Kaipmat atsirado darbuotojas su planšete, sudėliojo maršrutą, paskambino į kitą traukinį, kad mus pasitiktų, ir ten jau mūsų laukė kitas darbuotojas, kuris palydėjo į kitą traukinį. Mes bandėm aiškinti, kad čia ne tas. Jis mandagiai 15° kampu palinkęs tiesiog rodė: “Lipkit." Ir buvo teisus.

Kitas atvejis: palikome kavinėje adapterį. Po kiek laiko savininkė atbėgo į stotį už pusės kilometro ir grąžino", - prisiminimais dalijasi pašnekovas.

Lietuvį žavėjo ir japonų demonstruojama pagarba aplinkiniams. Pavyzdžiui, kelio darbuotojai, mokamų kelių kasininkai ir net atsitiktiniai pakeleiviai nuolankiai nusilenkia. Traukinio vagono prižiūrėtojas nusilenkia kaskart įžengdamas į vagoną. Kaskart. Iš pagarbos keleiviams. Miesto maršrutinio autobuso vairuotojas kiekvienam išlipančiam nuolankiai padėkoja. Ir taip visą dieną.

„Čia daug kas atvirkščiai. Spynos rakinasi į priešingą pusę. Mes norėdami iš čiaupo paleisti vandenį ją pakeliam, jie nuleidžia. Kad nepamirštume: mes čia svečiai“, - šypsodamasis pasakoja lietuvis.

Anot jo, japonai, užuot viską pakeitę robotais, palieka ir žmogų.

„Ir tai veikia. Geriau nei pas mus. Visur daug padedančių japonų: stotelėse, parduotuvėse, keliuose, turistiniuose objektuose, visur. Net ir ten, kur viskas automatizuota, būtinai netoli yra japonas, pasiruošęs vargšiukui nesusipratėliui pagelbėti. Paprastai tai arba jaunimas, arba garbaus amžiaus žmonės. Susidariau nuomonę, kad tai tam tikra socialinė politika. 

Taip organizuotas užimtumo problemos sprendimas mainais į akivaizdžią naudą visuomenei. Ir man tai labiau patinka nei pas mus, kur stengiamasi atsisakyti žmogaus“, - pasakoja S. Mickus.

Reziumuodamas jis akcentuoja, kad jam labiausiai patiko Japonijos gamta ir maistas.

„Bet “susispazmavę„ žmonės ir tos taisyklės… kartais tokios griežtos, kad, atrodo, jog savęs ribojimas čia kaip koks nacionalinis sportas. Visgi tai reikėjo patirti. Be abejo - ir laikas per trumpas, ir šalis per didelė bei per įvairi, kad padarytum toli siekiančias išvadas. Todėl grįžti į Japoniją, manau, verta. Tik dabar jau kitaip. Kažkaip tuos japonus reikia bandyti perprasti“, - svarsto humoro jausmo nestokojantis S. Mickus.