Savanorystė: gera matyti besišypsančius žmones

BĮ Klaipėdos miesto socialinės paramos centras savanorišką veiklą vykdo nuo pat pradžių, nuo pat savo įkūrimo dienos, kai tik buvo leidžiama tai daryti pagal Labdaros ir paramos įstatymą. Beje, šiemet balandžio 1 d. šio centro veiklai sukako 21 metai.

2009-2012 metais centras kartu su Jungtinių Tautų biuru Lietuvoje ir dar penkiais partneriais įgyvendino projektą „Renkamės mes: profesijas ir savanorystę“. Pasak ilgametės paramos centro direktorės Dianos Stankaitienės, to projekto metu buvo perimta savanoriškos veiklos organizavimo patirtis iš Italijos ir Prancūzijos.

"Savanorių per tuos 21 metus buvo tikrai daug. Ir pačių savanorysčių buvo įvairių. Pasitelkiame savanorius, padedančius centrui parengti kokį nors projektą ar programą, nes jis lėšų pirkti tokią paslaugą neturi, - kalbėjo D. Stankaitienė. - Man, kaip įstaigos vadovei, visą laiką buvo svarbu, kad mes, be to, ką privalome padaryti, pajėgtume ir daugiau.

Kai reikėjo pagalbos karantino metu, išvežiojome į namus įmonės „Philip Morris“ ir „Grūstės“ vienišiems senjorams skirtą maistą. Žmonės laukia eilėje norėdami gauti įvairias centro paslaugas. Pavyzdžiui, vienišas žmogus, kurio artimieji išvykę, eilėje socialinei paslaugai gauti yra 50-as. Prasidėjo karantinas, o jis neturi jokių šansų, kad juo bus pasirūpinta. Būtent tokiems žmonėms padėdavo savanoriai, nupirkdavo ir į namus parnešdavo maisto ir t. t.

Mūsų savanoriai su SBA baldų grupės darbuotojais išvežiojo maisto krepšelius. Ir privatūs asmenys dovanojo krepšelius vargstantiesiems. Savanorių pagalbos prireikia ne tik per karantiną. Būna situacijų, kai mūsų darbuotojai neaprėpia visko padaryti, tada į pagalbą pasitelkiame savanorius. Ta savanorystė yra nuolatinis procesas."

Savanoriauta tūkstančiai valandų

„Per karantiną ėmėmės iniciatyvos palaikyti žmones, kuriuos ištiko bėda ir nėra kas padeda. Manau, savanorystė yra svarbi ne tik klaipėdiečiams, bet ir mūsų įstaigai, nes mes tada turime galimybę padėti ir tuomet, kai nebegalime teikti centro paslaugų. Tikrai būna nemažai situacijų, kai reikia padaryti daug daugiau, nei numato koks nors tvarkos aprašas. Pavyzdžiui, iš vienos klaipėdietės namų išvežėme 5 tonas šiukšlių. Mūsų darbuotojai neturėjo net pietų pertraukos. Būna netipinių situacijų, kai padėti neužtenka darbo valandų. Kalbamės su darbuotojais ir jie savanoriauja“, - pasakojo D. Stankaitienė.

Per 2020 metus savanorišką veiklą vykdė 70 savanorių, iš jų 41 dalyvavo projekte „Per savanorystę į geresnę gyvenimo kokybę“. Iš viso jie savanorystei skyrė 2 468,5 valandos, iš kurių 1 431 val. - minėtame projekte.

Savanoriai laisvu nuo darbo metu savaitgaliais teikė ir sociokultūrines paslaugas, lydėjo į renginius, pvz., į spektaklį „Laikas iš antrų rankų“. Jie teikė paslaugas ir tiems klaipėdiečiams, kurie nėra centro paslaugų gavėjai.

Jau šiais metais 10 savanorių, kurie yra pasirašę savanoriškos veiklos sutartis, savanoriavo 235 val. teikdami įvairias paslaugas klaipėdiečiams, kurie negali patys pasirūpinti savimi.

Gera matyti laimingus žmones

Dalytė Fabijonavičienė Klaipėdos miesto socialinės paramos centre jau dirba daugiau kaip 10 metų, o savanoriauja nuo 1995 metų. „Tikrai žinau, kad savanorystė žmogaus nesugadins. Juk gali būti toks jo gyvenimo būdas. Jeigu kuo nors gali padėti kitam žmogui, kodėl turėtum to nedaryti? Anksčiau talkindavau ir “Maisto bankui„. Vieni aukoja, kiti renka. Tie, kurie aukoja, irgi yra tam tikri savanoriai. Dirbau ir mokykloje su mokiniais, mes irgi dalyvaudavome įvairiose veiklose. Anksčiau niekas neidavo į tuos senuosius senelių namus, kurie buvo prie “Vaidilos" kino teatro. O mes su vaikais tuos senelius lankydavome, vaikai noriai dalyvaudavo.

Dirbu paramos centre Dienos socialinės globos skyriuje slaugytoja, čia tikrai yra žmonių, kuriems reikia padėti. Per karantiną atsirado rėmėjų, davusių karšto maisto, o aš, kadangi esu vairuojanti, vežiojau jį į namus.

Trunki tik valandą, apvažiuoji 10-15 žmonių, ir jie visi laimingi. Smagu matyti laimingus žmones.

Turim vieni kitiems padėti, o kaip kitaip. Visame pasaulyje savanorystė yra vertinama. Teko būti ir Italijoje, ir Vokietijoje, ir kitose šalyse. Gal tik pas mus žmonėms labiau svarbi materialinė gyvenimo pusė ir jie savanorystę mažiau vertina", - pasakojo moteris.

27 metų Lukas Stankaitis - apželdintojas, logistas, socialinis palydovas. Gyvena Klaipėdos rajone, dirba Klaipėdoje. Jis irgi pernai savanoriavo, savo mašina vežiodamas karštą maistą vienišiems seniems žmonėms. „Kai palaidojau savo močiutę, gailėjausi, kad jai neskyriau daugiau laiko, tad pradėjau savanoriauti. Pernai per karantiną su socialine darbuotoja atvažiuodavom pas žmones, žinoma, dėvėjome kaukes, mūvėjome pirštines. Į vidų neidavome, prie durų perduodavome maistą. Jie taip džiaugdavosi. Man buvo labai džiugu žiūrėti, kaip senyvi žmonės šypsosi, ir ne tik dėl atvežto maisto, bet kad apskritai jiems skiriamas dėmesys“, - kalbėjo vaikinas.

Jeigu ir šiemet turės daugiau laisvo laiko kaip pernai, Lukas žada vėl savanoriauti.

Blogi žmonės dirbti negalėtų

Natalija Solovjova prižiūri namuose pagyvenusius ir negalią turinčius žmones. "Kas kad prasidėjo karantinas, ar gali tokius žmones palikti likimo valiai? Įmonės davė karšto maisto, tai padėjome išvežioti jį į namus. Mano klientas sumokėjo didžiulius pinigus tam, kad jam pakeistų langus, duris, kad turėtų geresnes gyvenimo sąlygas. Po tų darbų buvo tiek visokių šiukšlių, kad viena nepajėgiau surinkti. Paprašiau kolegių, kad padėtų, ir mes sutvarkėme jo namus.

Žmogus neregys, neturi artimųjų, kaip galėtum jį palikti?

Jeigu būčiau kitokio charakterio, negalėčiau dirbti tokio darbo. Mums klientai sako, kad mes esame geros. Atsakau: „Pas mus blogi žmonės dirbti negalėtų“, - atviravo ponia Natalija.

Vida Mineikienė sako esanti pripratusi prie savanoriavimo. Yra dirbusi nevyriausybinėse organizacijose ir net organizavusi savanorišką darbą. Paauginusi tris savo dukras, šia veikla užsiima nuo 2000 metų. „Per tą savanoriavimą patekau į socialinį darbą. Socialinės paramos centre jau dirbu 9 metus. Čia irgi tenka savanoriauti. Dalyvavome ir projekte “Per savanorystę į geresnę gyvenimo kokybę„. Per pirmąjį karantiną vežiojome klientams karštą maistą į namus. Po 10 klientų išsiskirstydavome ir apvažinėdavome šeštadieniais, sekmadieniais. Ir sausą maistą, ir krepšelius vežiojome. Žmogus duris atidaro ir džiaugiasi tuo maistu, o man smagu. Į spektaklį lydėjome savo įstaigos klientus. Anksčiau savanoriavimas man buvo įdomu, o dabar smagu, kad padarai kažką gero“, - pasakojo ponia Vida.

Savanoriauja visa šeima

Centro darbuotoja Larisa Abromaitienė ne tik pati savanoriauja, bet į tą veiklą yra įtraukusi ir savo šeimą. Ji prižiūri Socialinės paramos centro klientą. Pasak direktorės pavaduotojos socialiniams reikalams Eglės Buivydaitės, galima sakyti, kad tik Larisos dėka tas žmogus yra gyvas ir dar šiaip taip laikosi. Ji juo rūpinasi ir po darbo, ir savaitgaliais.

Larisos klientas serga labai reta liga, visiškai atrofavosi raumenys ir jis yra pririštas prie lovos. Be kitų žmonių pagalbos neapsieina, nes negali pats nei valgyti, nei gerti. Visi šeimos nariai mirę, liko vienas. Ponia Larisa jį prižiūri jau daugiau kaip 10 metų. Ji džiaugiasi, kad turėdamas tokią ligą jis jau gyvena 52 metus.

„Dirbu, jeigu reikia, ir po darbo, galiu ateiti ir poilsio dienomis, ir per atostogas. Tai darau savo noru ir jaučiu atsakomybę už savo klientą Ruslaną. Man jis daugiau nei klientas. Džiaugiuosi, kad galiu kažką padaryti dėl tokio žmogaus. Man ramiau, jeigu nuolatos turiu ryšį su juo. Ir mano šeima padeda Ruslanui. Jis negali pakelti telefono, sūnus jam padarė, kad galėtų mane prisikviesti ištardamas mano vardą, konsultuoja jį kompiuterio klausimais, nes Ruslanas su vienu pirštu gali paspausti. Mano vyras padeda, jeigu reikia atlikti santechniko ar elektriko darbus. Taip kad mano visa šeima savanoriauja“, - pasakojo ponia Larisa.

„Šypsenos naujam pavasariui“

„Savanoriavimas - mano sprendimas, priimtas ne šiandien. Ir tai joks didvyriškumas. Aš turiu tai daryti, kad pačiai būtų lengviau gyventi. Tai tarnystė. Pradėjau tai prieš 4-5 metus“, - sako Salomėja Burneikaitė, užimtumo specialistė, dramos pedagogė.

„Neįsivaizduojate, koks didžiulis darbas yra žmones, turinčius negalią, kur nors išvežti. Organizavau centro darbuotojų ir klientų kelionę į teatrą. Pastariesiems tas ėjimas į teatrą kartą per kažkiek metų buvo didžiulis įvykis. Vyko net akla moteris“, - prisiminė Salomėja.

Prasidėjus karantinui, kai nebuvo kaukių, ji organizavo kaukių siuvimą. „Pradėjau siūti, prie manęs prisijungė ir kitos moterys. Vėliau konsultavau žmones, kaip reikia siūti visoje Lietuvoje, ir net užsienyje. Iš pradžių tai buvo savanorystė, kuri vėliau tapo darbu“, - pasakojo moteris.

Ji skaitė paskaitą nuotoliniu būdu „Meno terapijos platybėse“, kuri virto kvalifikacijos tobulinimo seminaru centro darbuotojams. Jie po paskaitos gavo kūrybines užduotis ir kūrė kaukes. „Socialinės paramos centre daugiausia dirba moterys. Jos vaikšto pas žmones į butus, neša maistą, keičia patalynę, padeda buityje, moka mokesčius ir t. t. Šios moterys dirba sunkų, eikvojantį darbą ir net negali viena su kita susitikti. Mes padarėme nuotolinį renginį - vakarėlį “Šypsenos naujam pavasariui.„ Padariau jų pačių namuose sukurtų kaukių, kurios, galima sakyti, buvo kūrybiniai darbai, pristatymą su saksofono muzika. Mes žiūrėjome į tas kaukes, sakėme viena kitai linkėjimus, juokėmės, šypsojomės, kartu džiaugiamės. Vakarėlyje dalyvavo apie 60 žmonių“, - pasakojo Salomėja.

Palydėdavo į bažnyčią

VšĮ „Trečiasis amžius“, kuriam vadovauja Birutė Petraitienė, įgyvendino Europos Sąjungos projektą, kurio tikslas buvo savanorių mokymas tikslinėje grupėje, t. y. nuo 55 iki pensinio amžiaus. Buvo teikiama grupinė psichologinė konsultacija, pristatant savanoriavimo motyvaciją. Tame projekte viena iš dalyvavusių penkių organizacijų buvo ir Klaipėdos miesto socialinės paramos centras, t. y. jis priėmė savanorius. „Projekte galėjo dalyvauti bei savanoriauti ir nedirbantys, ir dirbantys asmenys laisvu nuo darbo metu. Kaip tik buvo prasidėjęs karantinas, tai kovą ir balandį savanoriai padėjo išvežioti karštą maistą vienišiems žmonėms, savanoriai konsultavo tokius žmones, palydėdavo juos, pavyzdžiui, į bažnyčią, į koncertus“, - pasakojo šio projekto vadovė B. Petraitienė.

„Mūsų centras dalyvavo “Trečiojo amžiaus„ projekte “Per savanorystę į geresnę gyvenimo kokybę„ ir buvo atsakingas už savanoriškos veiklos organizavimą. Visų pirma savanoriai turėjo būti žmonės nuo 55 iki pensinio amžiaus. Šio projekto metu jie buvo rengiami pasitraukimui iš darbo rinkos. Norinčiųjų dalyvauti buvo daug ir didžiąją jų dalį sudarė paramos centro darbuotojai. Savanoriaudami jie tobulino savo kompetencijas, gavo žinių“, - prisiminė D. Stankaitienė.

Pagalbos reikia ir ją teikiantiesiems

Andrius Simaitis savanoriauja jau daugiau kaip metus. Jo savanoriavimas - psichologiniai pokalbiai, nes studijuoja psichoterapiją ir yra ketvirto kurso studentas. „Man buvo įdomu panaudoti savo žinias naudingai. Todėl paklausiau Klaipėdos socialinės paramos centro direktorės, ar negalėčiau savanoriauti teikdamas paslaugas tiesiogiai jų klientams, t. y. tiems senoliams, kuriuos jie lanko namuose. Direktorė pamanė, kad tai būtų naudinga ir patiems centro darbuotojams. Tad aš konsultavau būtent juos. Mano tikslas buvo bandyti nuimti jų emocinę naštą, kad jie galėtų geriau aptarnauti savo klientus“, - pasakojo Andrius.

Paklaustas, kokie žmonės yra to centro darbuotojai, jis atsakė: "Tai labai nuostabūs ir šilti žmonės.

Didžiausia jų problema, kad labai stipriai pasineria į savo klientų bėdas ir tai paskui juos vargina.

Dalis užsiėmimų buvo skirta sugebėjimui atsijungti po darbo, išeiti iš tų emocijų, kurias patyrė darbo metu. Būna labai skaudžių ir nemalonių situacijų, kurios automatiškai atgaivina pačių socialinių darbuotojų asmeninius išgyvenimus. Smagu buvo, kad galėjau padėti, centro vadovė sakė, kad mano savanorystė davė naudos. Džiaugiuosi galėdamas prisidėti prie geresnės žmonių savijautos. Mano įsitikinimu, jeigu tas, kas teikia pagalbą, bus emociškai saugus, žinos, kad ir jis gali gauti papildomą pagalbą ir nesudegins savęs, tai automatiškai galės daugiau energijos atiduoti savo klientams. Įsivaizduoju, kad dėl to bus visiems geriau, visai visuomenei", - sakė A. Simaitis.