Mintis apie savanorystę neatėjo staiga
Gimusi ir augusi Žemaičių Kalvarijoje, vėliau šeimai persikėlus į Kaltinėnus, Aušra mokėsi Aleksandro Stulginskio gimnazijoje. Kaune baigusi bendrosios praktikos slaugos studijas A. Vitaitė šiuo metu gyvena ir savo ateitį kuria Vydmantuose. Laisvai žemaičių tarme šnekanti mergina, čia atsidūrusi paviliota meilės, greit pritapo ir šiame krašte.
„Žemaičių kalba man yra gyva, nepamiršta ir nesvetima. Šeimoje šnekame plungiškių tarme, ir iki savo gimtųjų namų nėra tolimas kelias. Vydmantuose man viskas patinka, šalia jūra, ramybė.
Nors savo gyvenimą planavau mieste, niekaip negalėdama įsivaizduoti savęs mažesniame miestelyje, bet man ši vieta labai artima, jauki, aplink draugiški, visuomet besišypsantys žmonės.
Šioje bendruomenėje jaučiuosi saugi, užsimezgė nemenkas pažinčių ratas“, – kalbėjo Aušra, šiuo metu Klaipėdos universitete studijuojanti psichologiją ir čia pat ir dirbanti psichofiziologijos laboratorijos laborante.
Praėję metai A. Vitaitei buvo gana intensyvūs – darbas Palangoje, LSMU Neuromokslų institute, kur naktį atlikdavo miego tyrimus, asistavimas ir pagalba neįgaliam žmogui kasdienybėje, įvairūs kursai, kilusios idėjos visiškai naujam, savarankiškam projektui ir savanorystės pradžia.
„Darbas naktimis turi savo kainą visose gyvenimo srityse, tad norėdama skirti laiko studijoms universitete, papildomiems kursams, savanorystei ir kūrybai, jausdama poreikį ir norą sukurti pridėtinę vertę visuomenei, atsisakiau darbo“, – pasakojo pašnekovė, paminėjusi, kad savanorystė į jos gyvenimą neatėjo staiga.
Mintis apie pagalbą moterims brendo seniai, tai buvo viena pirminių vaikystės svajonių, kuomet augančiam vaikui kyla mintys, kuo jis taps užaugęs.
Besimokydama mokykloje ir matydama ją įkvėpusios psichologės pavyzdį, Aušra šią mintį nuosekliai brandino, bet merginai augant ir bėgant laikui, ją ėmė dominti medicinos sritis, todėl pirmoji kryptis ir buvo ten.
Sakoma, gyvenimas vis tiek viską sudėlioja į savo vietas – šiuo metu ją traukia žmogaus, jau ne vien kaip fizinio kūno, bet ir gilesnis pažinimas per jo psichikos, emocijų, minčių, jausmų prizmę.
Esi vienintelis, kuris išklauso
„Jokiu būdu nenoriu nuvertinti medicinos – tai man davė nemažai įgūdžių ir kompetencijų. Žinios, kurių įgijau, yra labai vertingos, naudingos ir pritaikomos, bet vidinis noras ir smalsumas mane veda tolyn“, – pasakojo Aušra, šiuo metu einanti savanorystės keliu Pagalbos moterims telefonu linijoje ir tame kelyje matanti didžiulę prasmę.
„Kai pakeli ragelį – esi vienintelis žmogus, kuris atsiliepia, išklauso ir, leisdamas skambinusiajam išsikalbėti, sustiprindamas jį, suteikia emocinę paramą.
Man labai prasminga yra suvokti, kad esu tas, kuris galėjo išklausyti ir kiek įmanoma skambinusiam žmogui palengvinti kylančius sunkumus“, – kalbėjo A. Vitaitė, akcentuodama, kad per mokymus ji yra gavusi supratimą, kad ši pagalba telefonu yra vienkartinė emocinė parama ir atgalinio ryšio bei žinutės, ar jos pagalba buvo vertinga, ji neturės, nebent anonimiškai skambinęs žmogus paliktų atsiliepimą.
Rengdamiesi savanorystei, būsimi savanoriai lanko keturių mėnesių kursus, taip pat organizuojami kiti papildomi susitikimai, kad žmogus būtų pasirengęs teikti emocinę paramą.
Per šiuos mokymus būsimas savanoris yra informuojamas, kad tai bus vienkartinė, emocinė parama ir ją suteikęs žmogus niekada nesužinos, kaip toliau susiklostė skambinusiojo likimas. Ši nemokama, konfidenciali pagalba anonimiška, tad nebelieka jokio atgalinio kontakto.
„Per kursus esame mokomi emociškai nesusieti savęs su skambinančiuoju, bet turime padaryti viską, ką galime geriausiai, kad žmogui palengvėtų. Ir tas žinojimas palengvina savanorystės naštą, nes mintyse vis dėlto tos istorijos lieka.
Organizacija savanoriams taip pat teikia paramą. Turime atvejo analizes, užnugario komandą, jei kažkas viduje užsilieka – pagalba šalia.
Mes juk irgi žmonės, todėl natūralu, kad veikia empatija, atjauta ir tam tikros mintys po pokalbių užsilieka, bet sprendimo būdų yra.
Mes turime suprasti ir suvokti, kad toje situacijoje mes padarėme viską, ką galėjome geriausiai“, – sakė Pagalbos moterims linijoje savanoriaujanti mergina, pridurdama, kad ši patirtis jai pačiai padeda įgyti psichologo praktikoje vertingų įgūdžių, pagilinti savo žinias, suteikia galimybių dalyvauti įvairiose konferencijose ir begalinę asmenybės augimo paskatą.
Prasmės pojūtis, kurį norisi tęsti
Į šią organizaciją atėjusi su vienokiais lūkesčiais, palaipsniui Aušra suprato gaunanti labai didelę naudą ir sau.
Atėjusi kažką duoti kitam ji suvokė ir pati gaunanti labai daug. „Čia gauni tokių dalykų, kurie yra neapčiuopiami ir neįkainojami.
Tai prisiminimai, žinios, išvykos, konferencijos, daugybė įvairių iniciatyvų tarp pačių savanorių, pasidalijimas patirtimi, kontaktai, pažintys ir didžiulė bendruomenė, kurioje saugu ir gera būti.
Visi įgūdžiai, tokie, kaip aktyvus klausymasis, pokalbių struktūros suvokimas, gebėjimas užjausti kitą žmogų, suteikti jam emocinę paramą – tai pritaikoma ir asmeniniame gyvenime, poros santykiuose, pokalbiuose su draugėmis, artimaisiais ir bet kokiuose santykiuose, kur reikia emocinio intelekto“, – savanorystės naudos patirtimi dalinosi būsima psichologė.
Pusantrų metų savanoriaudama Pagalbos moterims linijoje, Aušra jaučiausi stipriau pasirengusi būsimai psichologės profesijai, kuriai, baigusi studijas, rengiasi skirti visas žinias ir savanoriaujant įgytą patirtį.
Pasak Aušros, savanorystė – tai neatlygintinas procesas, bet į ją įsiliejęs žmogus gauna begalę naudų sau, pagilina turimas žinias, įgyja naujų kompetencijų ir sukauptą darbinę patirtį, ją transformuodams pritaiko savo asmeniniame, profesiniame gyvenime.
„Labai daug žmonių gyvenime ieško prasmės, kartais atsidurdami destrukcinėse situacijose ar kraštutinumuose.
Man atrodo, kad savanorystė būtų puikus būdas žmogui įprasminti save ir patenkinti savo aukštesniuosius poreikius“, – A. Vitaitė akcentavo, kad savanorystė jai teikia begalinį prasmės pojūtį, todėl pasibaigus numatytam sutarties laikotarpiui, ji šią prasmingą veiklą ruošiasi tęsti.
---
Pagalbos moterims linija teikia emocinę paramą moterims, susiduriančioms su įvairiais sunkumais: santykių problemos, neištikimybė, problemos darbe, netekties skausmas, mirties baimė, depresija, skyrybos, stresas, nerimas, vienišumas, agresija, nepasitikėjimas savimi, ligos, panikos atakos, gyvenimo prasmės nebuvimas. Pagalbos moterims linija įkurta 2003 metais, joje dirba per 320 savanorių, per metus sulaukiama daugiau negu 26 tūkst. skambučių.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą