Savojo „aš“ paieškos. Kaip nepaklysti?

Suvokus, ką šioji citata reiškia, iš pradžių pasidaro nejauku, visgi vėliau pradedama suprasti, kiek daug tiesos joje esama.

Nors kiekvienas žmogus yra unikalus ir nepakartojamas, tačiau savąjį „aš“ bręsdamas formuoja stebėdamas kitus, su jais kurdamas ryšius, net mėgindamas mėgdžioti nepažįstamus žmones. Tad nenuostabu, jog kartais atrasti tikrąjį save taip sudėtinga.

 Apibūdindami asmenybę psichologai kalba ne apie manieras ar pasiekimus. Deja, dažnai asmenybė klaidingai tapatinama su tuo, ką kiti regi žvelgdami į greta gyvenantį asmenį.

Iš tiesų asmenybė, kaip psichologinis terminas, apibūdina kintančią psichofizinių sistemų organizaciją, nulemiančią tik tam konkrečiam žmogui būdingus būdus prisitaikyti prie aplinkos.

Šis apibrėžimas gana lengvai suprantamas ir vienas labiausiai paplitusių.

Jis nurodo, kaip žmogus reaguoja į aplinką ir bendrauja su kitais. Iš dalies elgesio ypatybės yra įgimtos. Iš tiesų vieni gimsta drąsesni ir smalsesni, o kiti gerokai nuosaikesni, net užsisklendę. Visgi prigimtis psichologijoje nėra absoliuti.

Atvirkščiai, daugelis įgimtų savybių vertinamos veikiau kaip atspirties taškas arba startinė pozicija. Taip yra ir su asmenybe.

Nors kiekvienas turi išskirtinių bruožų, tačiau augant ir psichikai vystantis ši gali gerokai pakisti pagal tai, ar skirtingais amžiaus tarpsniais patenkinami vaiko, o vėliau ir jauno suaugusiojo psichologiniai poreikiai.

Tačiau žmogus niekada nebūna vienas. Būtent todėl pirmaisiais gyvenimo metais nesąmoningai iš aplinkos perima viską, kas tik joje yra. Iš pradžių vaikas tapatina save su artimiausiais žmonėmis, vėliau jo akiratis plečiasi, o pasiekus paauglystės stadiją prasideda tikrosios savojo „aš“ paieškos, asmenybę nuolat papildant įvairiais iš kitų žmonių (dažniausiai nesusijusių giminystės ryšiais) gautais aspektais.

Mokslininkai paauglystės etapą psichologinėje raidoje vertina kaip tašką, kurį pasiekęs žmogus pajunta evoliucijos eigoje susiformavusį poreikį palikti gimtąją gentį.

Gamta tokį impulsą įdiegė ne tik tam, kad įgautų drąsos tyrinėti pasaulį ir natūraliai tobulėtų, bet ir todėl, kad siekdamas atsiriboti nuo saviškių galėtų susirasti visai skirtingais genetiniais požymiais pasižymintį partnerį.

Nors žmonės jau seniai nebegyvena uždarose gentyse, instinktas atsiskirti ir keistis vos sulaukus lytinės brandos vis dar veikia kiekvieno gyvenimą.

Daugiau nei viena asmenybė

Mokslininkų manymu, sąlyginė asmenybės branda pasiekiama tik sulaukus 24–25 m.

Štai tuomet žmogus pradeda suvokti, kad noras prieštarauti ir maištauti iš tiesų – savojo identiteto paieškos. Būtent sulaukus tokio amžiaus dažnai pajuntama, kad tėvai ar kiti artimieji nėra nei kvailesni, nei prastesni. Kyla noras grįžti arčiau artimųjų arba kurti savo šeimą.

Tai tampa nauju savojo „aš“ paieškų etapu. Štai tuomet aiškiau nei bet kada anksčiau žmogus pajunta, kad jo asmenybė nėra vientisa, o sudaryta iš subasmenybių.

Šią teoriją sukūrė italų filosofas ir psichiatras Roberto Assagioli. Jo teigimu, kiekviena žmogaus psichikoje esanti subasmenybė grįsta kokiu nors noru arba troškimu.

Tam tikra subasmenybių kategorija aktuali visą gyvenimą. Pavyzdžiui, vidinis „tėvas“ įkūnija troškimą būti saugomam ir auklėjamam. Dėl šios priežasties žmonės, prasižengę moralinėms normoms, jaučia kaltę ir patys save baudžia.

Vidinis vaikas trokšta būti lepinamas ir patirti malonumus. Kitos subasmenybės yra laikinos, pavyzdžiui, mokykloje vaikas turi mokinio subasmenybę, trokšta būti pagirtas ir įvertintas.

Šeimoje žmogus turi subasmenybes, kurios atitinka jo socialinius vaidmenis – sūnus, tėvas, brolis ir pan. Kaip ir socialiniai vaidmenys, visos subasmenybės niekada nebūna aktyvios vienu metu. Jos aktyvinamos ir slopinamos reaguojant į aplinką.

Su draugais bendraujantis žmogus gali elgtis vienaip ir demonstruoti vienus bruožus, o štai darbe jo asmenybė atrodo visiškai kitaip. Tai visai normalu ir natūralu. Psichiškai stabilus žmogus geba prisitaikyti prie aplinkos ir joje atlikti savo vaidmenį.

Problemų kyla tuomet, kai nepavyksta suvokti aplinkybių arba aktyvinti tam tikroms situacijoms reikalingos subasmenybės. Psichologai ragina asmenybę suvokti kaip kompleksinį reiškinį ir nesibaiminti to, kad tam tikrais gyvenimo etapais žmogus linksta save sutapatinti su vienu vaidmeniu.

Štai vaikelio susilaukusi mama natūraliai savo pasaulį ir psichiką apriboja naujagimio poreikiais. Tačiau laikui bėgant jos ribos vėl pradeda plėstis.

Ką apie save galima sužinoti atlikus testą?

Visgi esama asmenybės rodiklių, kurie palyginti pastovūs išlieka visą gyvenimą. Šie duomenys nustatomi atliekant klasikinį Myers-Briggs asmenybės tipų indikatoriaus (MBTI) testą. Tai populiariausias asmenybės testas pasaulyje.

Per metus šį testą atlieka maždaug 1,5 mln. žmonių, o daugiau nei 80 % kompanijų ir keli šimtai universitetų vadovaujasi „Myers-Briggs“ kompanijos, prižiūrinčios ir administruojančios MBTI testą, duomenimis. Daugelis psichologų mano, kad MBTI iš dalies gana tiksliai apibūdina žmogaus asmenines savybes.

Tačiau šis testas turi ir keletą apribojimų. MBTI testą 1942 m. sukūrė Katharine Cook Briggs ir jos dukra Isabel Briggs Myers. K. C. Briggs visą laiką mėgo stebėti žmones, jų skirtumus ir panašumus, o jos darbus įkvėpė psichologo Carlo Jungo teorijos – ypač intraversijos ir ekstraversijos koncepcijos.

Mama ir dukra paskyrė visą savo gyvenimą bandydamos sukurti indikatorių, kuris padėtų žmonėms suprasti savąsias asmenines savybes, kad pagal jas galėtų pasirinkti tinkamus darbus. Teste pateikiami 93 klausimai, pagal kuriuos vertinami šie bruožai: introvertas (I) ar ekstravertas (E), intuityvus (N) ar pasikliaunantis juslėmis (S), mąstantis (T) ar jaučiantis (F), kritiškas (J) ar supratingas (P).

Pagal atsakymus į testo klausimus žmogus priskiriamas tam tikrai kategorijai, o pabaigoje jam suteikiamas vienas iš 16 tipų: INTJ, ENFP ir t. t. Nė vienas MBTI tipų nėra nei geresnis, nei prastesnis už kitus. Tačiau atlikus testą žmonės suskirstomi pagal tai, kam teikia prioritetą.

Tai – tam tikri asmenybės bruožai, ypatumai, savybės. Žinoti savo prioritetus naudinga, nes kartais žmogui sunku suvokti, koks jis yra ir kodėl elgiasi būtent taip. Mat reakcija į stresines situacijas ir streso valdymo būdų pasirinkimas susijęs su mąstymo būdu, o šis – su psichologiniais asmenybės prioritetais. MBTI padeda atskleisti grupei žmonių, kas tai yra tolerancija, ir ją ugdyti.

Visiškai priešingi tipai gali erzinti vienas kitą, bet sugebėjus tolerantiškiau pasižiūrėti atrandama, kad kitoniškumas – didelis privalumas ir pagalba pačiam, kai reikia rasti išeitį, o seni būdai nebeveikia.

Pajustus, kad savasis „aš“ praranda aiškų apibrėžimą, derėtų užduoti sau šiuos klausimus:

Kada būnu laimingiausias?

Kuo turėčiau daugiau užsiimti? Jeigu sunku atsakyti į šį klausimą, derėtų sudaryti sąrašą veiklų, kurios teikia džiaugsmą ne tik dėl rezultato, bet ir vykstant procesui.

Ko turėčiau daryti mažiau? Derėtų įvardinti pralaimėjimus ar nesėkmes ir pabandyti surasti tai, kas joms visoms bendra. Tai tam tikri elgesio modeliai, įpročiai ar reakcijos.

Ką turėčiau daryti kitaip? Derėtų pagalvoti apie dažnai atliekamas svarbias veiklas, darbe ir namuose ar santykiuose. Galbūt kažką galima atlikti efektyviau arba mėgautis labiau?

Kodėl dauguma žmonių į mane reaguoja būtent taip? Paprastai dėl savo elgesio ar žodžių žmonės sulaukia įvairių reakcijų. Visgi tais atvejais, kai reakcijos kartojasi, derėtų paanalizuoti, kas tai lemia.

Pirmiausia dera pačiam panagrinėti savo savybes, elgesį ir žodžius. Jeigu atsakymo surasti nepavyksta, verta paklausti nuomonės to, kuriuo pasitikima. Kritika vidiniam „aš“ nelabai patinka, bet ji gali būti itin naudinga.

Kas man rūpi labiausiai? Žmogaus subasmenybės labai priklauso nuo prioritetų. Tad žinojimas, kas yra aukščiausia vertybė visoje asmeninių vertybių hierarchijoje, padeda geriau pažinti save. Vieniems svarbiausia šeima, kitiems – darbas ar galimybė realizuoti save kuriant.

Visi šie prioritetai vienodai reikšmingi. Tad reikia būti su savimi atviriems ir nesigėdyti pasirinkimų.