Senosios Šiaulių kapinės – poilsio vieta mistinėms būtybėms: vengti reiktų vampyrės, baisiosios Jadvygos, o vienas kapas gelbės nuo alkoholizmo
Kas tokias istorijas išgirdo iš senelių, kas iš tėvų, kas iš draugų, o kas apie istorijas skaitė tiesiog internete.
Tačiau senosios Šiaulių kapinės slepia kur kas daugiau istorijų, nei buvo perduodama iš kartos į kartą. Jose galima pamatyti ir paranormalių reiškinių.
„Man tenka dažnai žmones pavedžioti būtent per tas vietas, kurios vienaip ar kitaip yra užfiksuotos kaip mums neįprasti reiškiniai.
O kadangi juos dar iki šio laiko mokslininkai neištyrinėję, tai aš tik užfiksuoju kaip kraštotyrininkas“, – sako Šiaulių kultūros-istorijos žinovas, kraštotyrininkas, Šiaulių garbės pilietis Vilius Puronas.
Pasak jo, apie senąsias kapines legendos neatsirado iš niekur – istorijos susideda iš pokario metų žmonių pasakojimų, atsiminimų bei spaudos.
Tragiška vampyrės istorija
Vaikštant po senąsias Šiaulių kapines galima pamatyti viduryje kapo išaugusį didelį medį. Kapas nedidelis, aptvertas sulankstyta kalvio darbo tvorele, be kryžiaus. V. Puronas sako, kad būtent ten palaidota Leparskaitė, dar žmonių vadinama Leperskike arba Leperkike. Na, o kapinių lankytojams dažniau žinoma kaip vampyrė.
Kraštotyrininkas pasakoja, kad Leparskaitė maždaug 1895 metais iš didelės meilės nusižudė šalia kapinių esančiame tvenkinyje – Talkšos ežere. Kadangi merginos nebuvo galima laidoti kapinėse, ji buvo palaidota šalia jų.
„Palaidojo ją, paverkė. Ir kas pasidarė? Pradėjo pro šalį važiuojantys vežikai matyti gražiai apsirengusią moterėlę, ji stabdo arklius, arkliai žvengia. Ji įlipa į vežimą, liepia vežti.
Arkliai žvengia, jie veža, ji sako: „sustokit“. Ištraukia didelį banknotą, duoda vežikui, šis bando ieškoti smulkesnių, kad galėtų atiduoti grąžą. Atsisuka, arkliai žvengia, o jos nebėra.
Jis tą banknotą įsikiša, paskui po kiek laiko pasižiūri, kad ten ne banknotas, o senas medžio lapas“, – pasakoja V. Puronas.
Kai tokius pasakojimus vežikai pradėjo pasakoti vieni kitiems, pasirodė, kad ne vienas tokią merginą yra vežęs. Išsigandę žmonės nutarė atkasti Leparskaitės kapą.
Nors mergina nusižudžiusi prieš 20-30 metų, žmonės ją rado atrodančią taip pat, kaip laidojimo dieną.
Taigi buvo nuspręsta vampyrės širdį perdurti mediniu kuolu (spėjama, kad iš jo ir išaugo medis, stūksantis viduryje kapo), nukirsti jai galvą bei į ją pripilti aguonų, kad vampyrė turėtų ką veikti ir nebesivaidentų.
Taip pat buvo užsakytos mišios; kapas pašventintas; pastatytas metalinis kryžius, kuris, laikui bėgant, dingo; padidintas kapinių plotas, kad vampyrė būtų palaidota kapinėse. Nuo to laiko, niekas Leparskaitės daugiau nebematė.
„Plaukiantis“ kapas
Pasak kraštotyrininko, jam ir pačiam yra tekę susidurti su nepaaiškinamais reiškiniais. Maždaug 1990 metais buvo nutarta sutvarkyti senąsias kapines, sugrėbti lapus. Prie tokios iniciatyvos jungėsi tiek miesto gediminaičiai, tiek pats garbės pilietis.
Betvarkant kapines buvo pastebėta viena antkapinė plokštė, gulėjusi kampu. Keturiese, pasiėmę laužtuvą, atstatė plokštę į vietą.
Po kelių dienų plokštę vėl rado pradinėje padėtyje, mat nors nesimatė nei slinkimo, nei laužtuvo žymių, antkapis stovėjo kaip stovėjęs – kampu, todėl vėl buvo atstatytas.
Trečiąjį kartą antkapio atstatinėti nebesiėmė, man po kurio laiko antkapis vėl grįžo į pradinę padėtį – gulėjo kreivai.
„Kad jį nusukti į šoną, fizinės jėgos reikia daug“, – prisimena V. Puronas.
Kapas, padedantis nuo alkoholizmo bei mokslų srityje
Senosiose kapinėse taip pat galima rasti ir Ignaco Štacho kapą. Šis buvo vienas pirmųjų blaivybės skelbėjų Lietuvoje.
„Mes, šiauliečiai, ko gero būsim pirmieji, kurie pradėjo kovoti už blaivybę karo laikais. Vyskupo Valančiaus mokytojas buvo Ignacas Štachas – Šiaulių kunigas, kuris su savo dokumentais, su savo žiniom irgi suteikė Valančiui žinių, kai jis buvo jaunutis, ir davė jam daug medžiagos“, – sako kraštotyrininkas.
Šio kapo legenda pasakoja, jog 1912 metais gyveno moteris, kurios vyras daug gerdavo bei prieš ją smurtaudavo.
Vieną naktį neapsikentusiai moteriai susisapnavo pats I. Štachas ir liepė prie jo kapo uždegti 3 žvakutes bei kapą keliais apeiti 3 kartus. Moteris taip ir padarė, bet grįžusi namo rado tik piktą vyrą.
Ji suprato, jog aplink kapą ji ėjo prieš laikrodžio rodyklę, nors reikėjo eiti pagal laikrodžio rodyklę. Kitą naktį moteris vėl išsiruošė į kapines, uždegė 3 žvakutes, aplink kapą keliais pagal laikrodžio rodyklę apėjo 3 kartus ir nuo to laiko jos vyras nustojo gerti.
Kapas padeda ir mokslų srityje. Pasakojama, kad uždegus 3 žvakutes ir aplink I. Štacho kapą keliais apėjus 3 kartus pagal laikrodžio rodyklę, net nesimokius galima gauti gerus pažymius mokykloje ar universitete.
„Šitą dalyką sužinojo ir kitos moterys, pradėjo pasakoti ir dabar iki šio laiko, tas I. Štachas padeda mums. Padeda kovoti prieš girtuoklystę, ir gali padėti ir moksle, nes ji suprato, kad ne į tą pusę ėjo.
Tai dabar ir studentės nueina prie to kapo ir gauna 3-uką (aut. past. penkiaženklėje vertinimo sistemoje), žodžiu, mokytis beveik nereikia“, – pasakoja garbės pilietis.
Baisiosios Jadvygos kripta
Apie baisiosios Jadvygos egzistavimą patvirtinančių šaltinių nėra, tačiau žmonės pasakoja, kad viena iš kapinėse esančių kriptų – durys į požemius.
Pasak legendos, 1975 metų gegužę buvo rastas moters kūnas. Po to dar vienas. Ir dar vienas. Policijos agentas ėmėsi tirti bylos. Tyrimas atvedė į butą, kuriame agentas rado lavoną – moters kūnas, bet veidas tik kaukolė ir akys.
Tai – baisioji Jadvyga, kuri, norėdama tapti gražesne dėl savo vyro, pradėjo išradinėti eliksyrus. Vieną tokį išgėrus, šios kūnas atjaunėjo, o veidas – ne. Tokio gėrimo moters širdis neatlaikė. Todėl keršto kupina Jadvyga ėmėsi žudyti.
Baisioji Jadvyga pagaudavo moteris, kurios būdavo gražios, nes ji pati buvo negraži. Jas nusitempdavo į požemius, į kuriuos patekdavo per kriptą, kurioje buvo palaidota.
Požemiuose, ant tų moterų toliau testuodavo savo eliksyrą, o bandymams nepavykus – moterų palaikus išnešdavo į parką.
Pasak legendos, baisioji Jadvyga pasismeigė ant medinio kuolo, kuomet pagrobė agento draugę, o šie bandė per požeminius tunelius nuo jos pasprukti.
Buvęs aukuras
Senosios kapinės yra apsuptos įvairių pramogų bei pažintinių vietų. Iš vienos pusės stovi auksinis berniukas, iš kitos – V. Purono suprojektuota metalinė lapė bei vaikų žaidimų aikštelė.
Viena iš pramogų vaikams – akmenimis apstatytas labirintas, iš kurio kelią atgal reikia atrasti patiems.
Kaip sako V. Puronas, pastačius labirintą, keletas žmonių jam pranešė susapnavę, kad toje vietoje būta senovės lietuvių aukuro.
„Įdomu tai, kad kai jį pastačiau, staiga pribėgo viena moteris ir sako, kad sapnavo, kad toje vietoje buvo senovės lietuvių aukuras.
Na, gerai, ačiū, dėkoju. Po kažkiek laiko vėl priėjo kita moteris, sako: „žiūrėkit, šioje vietoje, aš skaičiau, kad aukuras buvo“. Viskas gerai, bet 4 žmonės tą pasakė“, – prisiminimais dalijasi kraštotyrininkas.
Ties skaičiumi 4 viskas nesibaigė. Ir 5 žmogus pranešė, kad 3 metrais toliau nuo labirinto senovėje būta aukuro.
„Prašau, visai nepažįstami žmonės man gieda tą pačią giesmę“, – sako V. Puronas.
Tačiau nors ne vienas žmogus tikino, kad ten buvo aukuras, oficialių duomenų apie tai nėra.
Rašyti komentarą