Senovinė geležies gavybos alchemija

Šį savaitgalį prie Mažeikių rajone esančio Daubarių piliakalnio (ant jo stovėjo 1253 m. paminėta kuršių pilis Vešetė) vyko neeilinis renginys, pavadintas „Geležinė Daubarių istorija“. Jo metu buvo gyvai demonstruojama, kaip prieš tūkstantį ir daugiau metų žmonės pasigamindavo geležį.

Gyvosios istorijos festivalį organizavusios VšĮ Stankaus kalvė (vadovai Martynas Stankus ir Inesa Roščenkovaitė Stankienė) eksperimentas sutraukė minias žmonių, kadangi pats archajiškas geležies gavybos procesas yra itin savitas, įdomus, sudėtingas bei labai retai gyvai matomas.

Skaitytojų dėmesiui – gyvi renginyje dalyvavusio „Vakarų ekspreso“ žurnalisto įspūdžiai, kurių neįmanoma perteikti tiesiog sausai, tarsi įprasto reportažo, tad šis tekstas bus kiek kitoks.

Vietoje įžangos

Šiuolaikiniam žmogui kasdienės buities daiktai atrodo savaime suprantamu dalyku. Tiesiog daiktai. Jis juos turi, nes nusiperka.

Regis, kam gręžiotis atgal, galvoti, o kaip buvo prieš tūkstantį metų. Juk gyvename dabar. Tačiau pagarba protėviams randasi tuomet, kai tu suvoki, kaip jie gyveno. Negerbdamas savo seniausių protėvių negerbi savo paties šaknų, negerbi savęs. Tai susiję ir su meilės Tėvynei jausmu, nes žemė, kuria vaikštai, yra tau paliktas protėvių pamatas. Ne kažkokio dėdės dovanota, o iškovota, krauju laistyta, prakaitu šlakstyta, ašaromus vilkdyta.

Man labai patiko japonų imperatoriaus filme „Paskutinis samurajus“ ištarti žodžiai, jog kad ir kiek norėtumėme tobulėti, būti modernūs, dėvėti vakarietiškus rūbus, tiesti geležinkelius, mes negalime pamiršti kas esame, iš kur atėjome, kas buvome.

Todėl tokie renginiai, kaip šeštadienį praūžusi „Geležinė Daubarių istorija“ yra ne tik unikalus edukacinis kokteilis protui, bet ir impulsas sielai didžiuotis savo šaknimis. Eksperimentinė archeologija leidžia bent dalelyte prisiliesti prie protėvių pasaulio.

Geležies gavyba man visada buvo vienas paslaptingiausių ir įdomiausių istorinių elementų. Dalyvavau kasinėjimuose archajiškame metalurgijos centre prie Klaipėdos pietuose esančio Žardės piliakalnio. Mačiau tai, kas liko po tūkstančio metų. O Daubariuose atsukome laiką atgal ir išvydome gyvai procesus, kurie tik knygose, mokslinėse ataskaitose aprašomi arba virtę juoda dėme archeologinėje perkasoje, molio gabaliukais. Rekonstruotą rudnelę senų seniausiai norėjau pamatyti. Vakar aplink ją tupinėjau, kaip bitė aplink korį.

Papasakosiu trumpai visą procesą ir tada gal kitaip pažvelgsite į mūsų protėvius, suprasite, kokie darbštūs, išmanūs, kantrūs jie buvo, kaip puikiai buvo sudėliota ir susegmentuota bendruomenė. Kaip pas japonus. Kuomet kiekvienas žino savo vietą. Kiekvienas yra savo srities specialistas ir nieko daugiau nedaro, tik tai, ką jį išmokė. Kas perduota iš kartos į kartą. Tai atskleidžia ne kažkokį chaotišką kaimo bendruomenės įvaizdį, o unisonu skambantį chorą, išvysti gerai sustyguotą instrumentą.

Budėjimas prie sarkofago

Pirmiausiai apie rūdą. Pasirodo, Lietuvoje jų esama kelių rūšių. Visi žinome balų arba pelkių rūdą (tokią kasė Žardės kuršiai), bet yra ir limonitas. Štai jį naudojo Daubariuose. Rūda iškasta Ventos upės prie Papilės (Šiaulių r.) atodangoje.

Įdomu tai, jog protėviai niekada negalėjo žinoti, kiek procentų geležies bus rūdoje. Rastoje jos gysloje. O tos geležies būna nedaug: tik apie 10-15 proc. Tekdavo rizikuoti ir pradžioje kasti kokį mažsenį telkinį. Pasiteisinus būdavo kasami didesni klodai. Jei geležies rūdoje per mažai, visas procesas gali nueiti perniek. Iš akies nenustatysi. Tekdavo rizikuoti, tikrinti. Gausiai ir intensyviai eksploatuojami buvo tik kokybiški rūdos telkiniai. Tokie, matyt, slūgsojo Žardės piliakalnio apylinkėse, nes jose metalurgijos procesai vyko šimtmečius, tik vis skirtingose vietose.

Iškastą rūdą pirmiausiai gerai išplaudavo. Tam būdavo skirti specialūs rūdos plovimo šuliniai, kurių keletas rasta Žardės metalurgijos centre. Tada rūdą smulkindavo. Su ja kol kas tiek reikalų.

Medžio anglis. Žandikaulis atsiknojo, kai sužinojau, kas per vargo vakarienė yra ją pasigaminti. Dabar nusiperki. O senovėje tai buvęs ilgas, kantrus, rizikingas, kruopštus procesas.

Iškasdavo kelių metrų skersmens negilią, apvalią duobę. Į ją tam tikra tvarka sudėdavo veikiausiai kietmedžio (uosio, alksnio) malkas. Gaudavosi toks kauburys. Tarkime, apie 2 metrų aukščio. Tą kauburį kruopščiai apdrėbdavo molio sluoksniu. Kad nė vieno plyšelio nebūtų. Arba žemėmis apkraudavo, velėna uždengdavo. Kauburio viršuje palikdavo skylę, per kurią įmesdavo jau rusenančias anglis, ir veiksmas prasidėdavo.

Laukti ir budėti. Molio sarkofago viduje rūksta, veržiasi dūmai, tačiau šį procesą būtina labai atidžiai stebėti. Pro angą viršuje jokiu būdu negali pradėti veržtis ugnis, nes ji tiesiog sudegins malkas. Jei pastebi ugnį – puoli ją gesinti. Ir budėdavo taip. Pasikeisdami... apie tris paras. Maždaug tiek trukdavo anglies gavyba. Molio sarkofagą sudaužydavo (jo liekanų ir radome Žardėje) ir turėdavo medžio anglies. Šią informaciją gavau iš pačių archeologų.

Dumplininkas

Rudnelė. Taip vadinama savotiška aukštakrosnė. Ją reikėdavo nulipdyti. Daubariuose molį maišė su šiaudais, kurie naudojami, kaip rišamoji medžiaga. Metro ilgio toks kaminas turi gautis. Apie 10 metrų storio sienelėmis.

Lipdoma nuo apačios. Padaroma „dešra“, kuri sulenkiama, kad gautųsi žiedas. Ant jos lipdomas kitas analogiškas sluoksnis. Dar vienas ir t.t. Sienelės kruopščiai užlyginamos.

Viename šone, apačioje, padaroma kalvio kumščio dydžio skylė šlakui (geležies gavybos subproduktui) ištekėti. Būtent įvairiose vietose dažniausiai arimuose randamas šlakas, kuris primena sustingusią lavą, ir liudija apie senovėje vykdavusius geležies lydimo procesus. Tyrinėtojui užtenka rasti šlako sankaupas, ir jau galima kelti hipotezę, jog toje aplinkoje galėjo būti senovės gyvenvietė arba kalvė.

Rudnelėje padaromos skylės dumplėms. Viena arba dvi dumplių vamzdžiui įstatyti. Esmė tokia: turi sudegti visos organinės rūdoje esančios medžiagos. O tam reikia apie 1200 laipsnių kaitros. Limonitas (ta rūda) yra geležies hidroksidas. Rudnelėje sudega visa organika ir hidroksidas virsta oksidu. Tokiu būdu po sodrinimo (apie jį – vėliau) geležies jau būna 50-60 proc.

Į rudnelę sluoksniais yra dedama rūda ir medžio anglis. Viršuje – medžio anglis. Na, ir procesas prasideda. Užkuriama rudnelė, ji įsidega, o dumplėmis pučiamas oras pro skylę apačioje. Dumplininkas... Po Daubarių supratau, kad galėjo būti net ir tokios profesijos atstovas senovėje. Man atrodė, kad tiesiog pumpuoji tas dumples ir tiek. Bet... Jei bus per stiprūs oro srovės pliūpsniai į rudnelės vidų – negerai, per silpni – vėl negerai. Dumplininkas privalo stebėti procesą rudnelėje ir nuolat keisti pumpavimo ritmą atsižvelgiant į tai, kas vyksta. Rūdą savaitaglį lydę festivalio dalyviai vėliau užsiminė, jog buvo padaryta keletas klaidų: didžiosios dumplės per mažai kaitros duodavo, stabdė procesą, tad reikėsią kitą kartą keisti dumples. Didžiųjų apskritai atsisakyti. Net dumplių parinkimas čia svarbus...

Kitas žmogus nuolat budi prie rudnelės, kursto žarstekliu kaip pašėlusi besiveržiančią ugnį ir viską stebi. Kai reikia, užpila naują anglies porciją.

Geležies gavybai vadovavęs profesionalus Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutą baigęs archeologas dr. Gvidas Slah atskleidė labai įdomių dalykų. Aš vis paklausdavau jo, kaip sekasi. „Blogai, blogai dabar...“ Vaikščiojo murmėdamas.

O tu suprask, kas ten blogai? Atrodo, dumplės dirba, ugnis veržiasi. Būti įkyriu žurnalistu ir kamantinėti kiekvieną proceso detalę neįmanoma, nes G. Slah tiesiog neturi tam laiko, kiekviena detalė svarbi. Trumpai mestelėjo, kad gal už 20 minučių kažką pasakys, bet labai trumpai. Kodėl ne dabar? Nes kažkas vyksta rudnelėje ir jis privalo budėti, žiūrėti.

Pasirodo, skylutė atsirado prie dumplių vamzdžio. Ją reikėjo užtaisyti. Dar kažkas ne taip. Ar per greitai, ar per lėtai, tik jis žinojo. Po valandos vėl klausiu. „Jau geriau“, - pasakė jis nusišypsojęs. Dar po valandos klausiu: „Normalizavosi“. Ir taip jis komentuodavo vien tik jam žinomas, subtilias iki panagių geležies alchemijos paslaptis.

Neužtenka vien dumplėmis pūškuoti ir su žarstekliu maigyti, naujas porcijas medžio anglies dėti. Neužtenka.

Eksperimentas pavyko

Jie pradėjo lydyti geležį šeštadienį apie 15 val. ir baigė procesą... sekmadienio rytą. Tiek laiko reikėjo rudnele rūpintis, kaip kokiu kaprizingu vaiku: tai padrąsinti, tai nuraminti, tai kažką palopyti, tai... O dumplininkai pakaitomis vis dirbo.

Renginio organizatoriai informavo, kad eksperimentas pavyko. Rudnelė buvo sudaužyta (jų liekanų yra rasta Daubarių kuršių gyvenvietėje, todėl renginys čia ir vyko) ir išimta raudona kritė. Taip vadinasi tas pirminis geležies grynuolis. Nedidelė: degtukų dėžutės dydžio. Tiek triūso, darbo ir tik toks rezultatas. Žinoma, nereikia manyti, kad taip įvykdavę ir kuršių laikais, kurie buvo savo amato meistrais. Paprastai kritė susiformuoja kelių litrų stiklainio dydžio. Daubariuose – eksperimentas, o ne ilgalaikio ir kasdienybe tapusio darbo rezultatas.

Baigta? Ne.

Tada imami kūjai ir geležis (kritė) sodrinama. Daužoma, negailestingai plakama. Kam? Joje dar liko visokių priemaišų. G. Slah vaizdingai pasakė: „Įsivaizduokite, kad turite plastelino gabalą, kuriame yra pilna visokių šiukšlyčių. Maigai, maigai, maigai, kol tos šiukšlytės pasišalina ir turi vien tik gryno plastelino masę“. Taip ir su krite. Ją plakti reikia tol, kol išsigrynina geležies grynuolis, tinkamas kalvio darbui.

Tokia tad geležies iš balų rūdos gimimo istorija. Manau, dabar bent kažkiek įsivaizuojate, kodėl geležis kuršių laikais buvo tokia brangi. Ir kokie darbštūs bei sumanūs buvo protėviai. Nes tai, kas Daubariuose buvo tik kelių dienų eksperimentas, kuršių laikais atstojo kasdienybę.

Ir pabaigai: geležies gavybos procesas, kuris lėmė jos brangumą senovėje, paaiškina, kodėl pasaga yra laikoma sėkmės, laimės simboliu. Iki šiol. Kabinama virš durų ant staktos. Ar tiesiog ant sienos namie.

Viskas paprasta: kadangi geležis žiloje senovėje buvo labai vertinga, rasti pasagą - tikras laimės dalykas. Galėjai ją nunešti pas kalvį ir turėti du peiliukus arba kokį kitokį geležinį įrankį, rakandą ir t.t. Tad toks grynai praktinis dalykas ilgainiui virto prietaru, kai jau geležies gavyba tapo daug modernesnė ir paprastesnė. Gaju prietaru. Vienu gajausių, nes juk ir dabar pasaga reiškia sėkmės ir laimės simbolį, ji - mitologizuota. O ištakos - buitinės.

Projektą rėmė Lietuvos kultūros taryba ir Mažeikių raj. savivaldybė.

Sidebar placeholder