Senųjų kapinių tvoros priestate – lėlių teatras

 Šiomis dienomis Kretingos miesto seniūnija baigė tvarkyti priestatą: išdažė jo vidų baltai, paklojo grindis plytelėmis, sutvarkė arkinio tipo langą. Lėlių teatras jame atgis birželio 8-osios vakarą, kai atžalyniečiai vedžios kretingiškius ir miesto svečius 770 žingsnių istorijos ir meno maršrutu po Kretingos senamiestį.

Manoma buvus poilsio vietą

Kretingiškiams smalsu žinoti, kokiu tikslu buvo pastatytas šis priestatas, kokia jo paskirtis. Todėl muziejininkai kreipėsi į gyventojus, gal kas iš tėvų, senelių pasakojimų galėtų atsekti, kaip atrodė ta vieta anksčiau ir kas buvo prie senosios kapinių tvoros.

Pasak Kretingos muziejaus istorikės Jolantos Klietkutės, žmonės socialiniuose tinkluose parašė įvairių atsiliepimų: „Viena moteris pasakojo iš savo močiutės girdėjusi, kad prieš I pasaulinį karą čia buvo kariškių postas ar muitinė.

Bet mes, muziejininkai, nenorėtume taip manyti, nes apie tai nėra jokių istorinių duomenų, o muitinė buvo Bajoruose. Nebent buvo vykdoma kokia nors laikina patikra, kuri žmogui įstrigo atmintyje.“

Labai svari istoriniu požiūriu yra pedagogės Daivos Ataitės muziejininkei Dianai Jomantaitei-Jonaitienei perduota XIX a. pabaigos fotografija, kurioje atsispindi kapinių tvoros vaizdas, o vietoje dabartinio priestato – suolas-užuovėja su stogeliu, be dabartinės priekinės sienos su langu.

„Ir muziejaus archyve yra nuotrauka, kurioje vaizduojami miestelėnai, vilkintys užpraėjusio šimtmečio pabaigos rūbais, o šešėlyje matosi suolas“, – tikino J. Klietkutė.

Kada suolas buvo užmūrytas, nežinia, tačiau prieškario laikais žmonės atsimena tą vietą jau buvus tokią, kokia yra šiandieną.
Senųjų kapinių tvoros ir greta jos besiilsinčių miestelėnų vaizdas XIX a. pab. nuotraukoje.

Sudomino neišnaudota maža erdvė

Paklausta, kaip kilo sumanymas kapinių priestate įkurdinti lėlių teatrą, A. Antulienė sakė, kad ir anksčiau, einant renovuota Vilniaus gatve, jai kildavę minčių, kad deramai nėra panaudota ši vieta prie senųjų kapinių, kurių vartai savo aukščiu nustelbia visus kitus Lietuvoje.

„Kai sugalvojau įgyvendinti Kretingos jubiliejui skirtą projektą, kartu su broliu pradėjome ieškoti, kur senajame mieste labiausiai tiktų įrengti lėlių teatrą. Pamatėme, kad būtent ši vieta su arkiniu langeliu tobulai tam tinka.

Su miesto seniūne, muziejininkais išsiaiškinome priestato paskirtį. Gavus jų pritarimą, Andrius ėmėsi kurti lėles, jų mechanizmus, o seniūnija – tvarkyti priestatą“, – kalbėjo A. Antulienė.

Jos žodžiais, A. Seselskas savo namų garaže Kelmėje jau pridrožė daug ir įvairių lėlių, dabar jas montuoja į vientisą kompoziciją. „Bėda ta, kad atvežus Kretingoje šią kompoziciją ir vėl teks išmontuoti, nes ji neįtelpa pro pastato dureles. Kai sudeda lėles ant stalo, pats Andrius į namelį nebeįtelpa“, – juokėsi režisierė.

Ir po renginio, jos žodžiais, bet kuris praeivis galės pasukti išorėje po langeliu sumontuotą metalinę rankeną, ir lėlės nušvis, judėdamos tam tikra trajektorija.

Šalia norėtųsi įmontuoti QR kodą, kad žiūrovai, pasinaudodami mobiliąją programėle, galėtų sužinoti ir Kretingos krašto lėlininkystės istoriją: apie Kalnalio, Salantų ir Laukžemės bažnyčiose Velykų naktį naudotas žmogaus ūgio lėles – žalnierius, krašto lėlininko Broniaus Žymanto lėles, garsiuosius Algimanto Verbuto suburtus kojūkininkus, šešėlių teatrą, menininkės Valdonijos Karaliūnienės lėles.

Problema – elektros tiekimas

Šio ketvirtadienio vakarą, Kretingos rajono kultūros centro vaikų ir jaunimo teatras „Atžalynas“ vyriausiosios režisierės Auksės Antulienės iniciatyva, lėlių teatras įsikurs gana mįslingame pastate Vilniaus gatvėje.

G. Liobikienė pasakojo, kad ankštame priestate ligi šiol komunalininkai laikė savo darbo įrankius, dabar perkėlė juos kitur. Perdažius sienas, įstiklinus išdaužtus langus, panaudotomis plytelėmis išklojus grindis, kilo problemų dėl apšvietimo. „Tai būtų didelė investicija.

Galėtume vesti tinklus nuo Vilniaus gatvės, ši gatvė dar neatiduota vertinti komisijai, o ir rangovai nesutiktų, kad ir vėl kastume, griautume šaligatvio trinkeles. Jeigu galvotume apie saulės bateriją, turėtume reikalų su paveldo specialistais, nes senieji kapinių vartai yra paveldo objektas: kol suderintume, praeitų nemažai laiko“, – kalbėjo seniūnė, patikindama, kad atžalyniečių sumanymas yra labai įdomus, nes ligi šiol savo paskirties neatradęs objektas taps įdomia menine instaliacija.

A. Antulienė sakė, kad dabar lėlių teatrą jie apšvies generatoriumi, o vėliau viliasi elektros tiekimo problemą išspręsiant geranoriškomis pastangomis. Nes, jeigu prašalaičiams nekils ranka jį nuniokoti, ji įsitikinusi, kad šis teatras veiks ilgai ir 24 val. per parą.

---

Šiomis dienomis atžalyniečiams rengiamos gatvės teatro kūrybinės laboratorijos, kurioms vadovauja profesionalūs gatvės teatro aktoriai, režisieriai Jūratė Širvytė-Rukštelė iš Vilniaus ir Adrianas Schvarzstein iš Ispanijos.