Šešių šimtukų savininkas Emilijus Latakas: „Žinios yra visko pagrindas“
(5)Negana to, jis pirmasis abiturientas Lietuvoje, tarptautinio bakalaureato egzaminus išlaikęs šešiais šimtukais. Teisingumo dėlei reikėtų pridėti, kad kiekvienas jo šimtukas - tikras, nes tarptautiniam bakalaureatui Lietuvos sprendimai neturi įtakos ir šiemet abiturientams padovanoti +10 balų jam nebūtų galioję. Bet tokios dovanos šiam gabiam jaunuoliui ir neprireikė.
2023-iaisiais Klaipėdoje metų mokiniu paskelbtas, Klaipėdos licėjų šiemet baigęs E. Latakas pagrįstai gali didžiuotis ir išskirtiniais pasiekimais įvairiose olimpiadose.
Jis Lietuvai atstovavo net vienuolikoje tarptautinių olimpiadų, kuriose nuo devintos klasės surinko 3 aukso medalius (arba ekvivalenčią nominaciją), 4 sidabro ir vieną bronzos medalį. O Respublikos mastu nuo penktos klasės surinko 12 aukso, 6 sidabro ir 9 bronzos medalius.
Jaunuolis atviras - norint tiek pasiekti, vien gabumų nepakanka.
Išskirtiniai pasiekimai
Emilijus šiemet laikė tarptautinio bakalaureato egzaminus ir gavo maksimalų įmanomą įvertinimą - 45 iš 45-ių. Arba kitaip sakant, iš visų šešių dalykų gavo šimtukus.
„Keturis dalykus: chemiją, fiziką, matematiką ir anglų kalbą laikiau aukštuoju lygiu, o lietuvių kalbą ir psichologiją - standartiniu. Likusius 3 taškus (maksimalų įvertinimą) pelniau iš žinojimo teorijos ir brandos darbo“, - pasakoja Emilijus.
Pasak jo, matematikos egzaminas buvo šiemet tikrai labai sunkus, bet jam pavyko puikiai susitvarkyti.
„Išlaikiau programą maksimaliai geriausiai, kaip tik įmanoma. Neslėpsiu - tikėjausi tokių gerų įvertinimų, nes visus mokyklinius metus tikslingai mokiausi ir dirbau ta linkme“, - atviras jaunuolis.
Vaikystėje - kodėlčiukas
Emilijaus mama Ieva Latakienė prisimena, kad, dar būdamas vaikas, jis buvo labai žingeidus - tikras kodėlčiukas.
„Mes tą jo smalsumą tik skatindavome. Aš ir kitiems tėvams sakau - tik nenuslopinkite vaiko domėjimosi“, - prisimena mama.
Emilijus pradėjo skaityti būdamas ketverių. Jis dar ir dabar prisimena, kaip visai mažiukas su tėčiu nuolat žaisdavo stalo žaidimą „Žodžių bokštas“.
„Jame būdavo daug mažų raidelių. Tėtis kantriai žaisdavo, mokydavo tas raides jungti, padėdavo bandyti skaityti. Tai tikrai nebuvo labai greitas procesas. Kai galiausiai išmokau skaityti, puoliau prie knygų.
Pamenu kartą vaikščiodamas su mama knygyne pamačiau didžiulę enciklopediją „Kur? Kada? Kas?“. Man labai patiko jos viršelis, kur buvo pavaizduotos planetos, augalai. Mama man ją nupirko ir aš ją perskaičiau, ko gero, kokį 10 kartų..." - prisimena Emilijus.
Mama antrina, kad jis dar visai mažas žinojo visų šalių sostines, vėliavas, o ypač domėjosi kosmosu ir planetomis.
Emilijus šypsosi, kad nuo mažų dienų jau puikiai žinojęs posakį: „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi.“
„Mokytis mane skatino ir tėvai, ir močiutė. Visada žinojau, kad turiu gerai mokytis, kad vėliau man būtų geriau“, - sako vaikinas.
Svarbu nuolat stebėti save ir mokėti ne tik dirbti siekiant tikslo, bet ir laiku padaryti pertrauką.
Tad nenuostabu, kad jau nuo pirmos klasės jis pradėjo dalyvauti įvairiuose konkursuose ir pamažu pasiekdavo vis geresnių rezultatų.
Nesikliauti sėkme
Esminis lūžis, pasak jo, įvyko penktoje klasėje, kai mokytoja pasiūlė dalyvauti gamtos mokslų olimpiadoje.
„Sudalyvavau miesto etape. Man labai pasisekė, nes užduotys buvo kaip tik tokios, ką aš žinojau. Bet aš jau tada suvokiau ir pajutau, kad kitą kartą tokio sėkmės faktoriaus gali ir nebūti, tad vien sėkme kliautis negalima.
Kai patekau į tos pačios olimpiados regioninį etapą, žinojau, kad turiu labai atsakingai pasiruošti ir turėti tiek žinių, kad ir be sėkmės indėlio galėčiau taip pat gerai pasirodyti. Todėl pasiėmiau krūvą vadovėlių ir ruošiausi, kad tos sėkmės reikėtų kuo mažiau. Tad regioniniame etape jau savo darbu uždirbau antrąją vietą ir patekau į respublikinę olimpiadą.
Po šio laimėjimo jau paprašiau mokytojos visų įmanomų vadovėlių. Būdamas penktokas įsisavinau septintos klasės informaciją ir sugebėjau užimti pirmąją vietą. Tada ir supratau, kad tikslingas ir ilgalaikis darbas tikrai atneša rezultatus. Tai buvo man dar didesnis postūmis kuo daugiau mokytis ir sužinoti", - prisimena Emilijus.
Jis džiaugiasi gana anksti suvokęs, kad be darbo, kad ir labai gabus žmogus, labai daug nepasieksi.
„Žinoma, gabumai padeda sisteminti informaciją, sudėti ją į stalčiukus, bet negilinant žinių, nededant pastangų, nemanau, kad yra įmanoma pasiekti aukštų rezultatų.
Vertindamas savo nueitą akademinį kelią tikrai galiu patikinti, kad žinios yra visko pagrindas. Ir norint, kad tie pamatai būtų stiprūs, reikia daug pastangų ir laiko“, - sako gabus jaunuolis.
Jo manymu, jeigu mokinys turi užsidegimo mokytis ir jį stiprina iš mokytojų įgyjamos žinios, tėvų parama, nesvarbu, ar mokinys turi daugiau įgimtų gebėjimų, ar turi jų šiek tiek mažiau, jis vis tiek gali nuversti kalnus.
Pažymys - žinių atspindys
Emilijus neslepia - pažymiai jam visada buvo svarbūs.
„Aš pažymį laikau savo žinių atspindžiu. Kokį pažymį gaunu, vadinasi, tiek ir žinau toje srityje. Tačiau tikrai taip nebūdavo, kad gavęs devynetą isterikuočiau, kodėl ne dešimt. Bet tai būdavo man tarsi ženklas, kad kažkur yra spraga“, - pasakoja gabus jaunuolis.
Jis džiaugiasi, kad dešimtoje, vienuoliktoje ir dvyliktoje klasėje pavyko gauti tik aukščiausius įvertinimus.
„Visada siekiau išlaikyti aukštą žinių lygį, o tai atsispindėjo ir pažymiuose. Aukščiausi įvertinimai mane motyvuodavo ir toliau stengtis bei siekti aukščiausių rezultatų. Puikūs pažymiai man kaip atlygis“, - samprotavo Emilijus.
Aukščiausi įvertinimai mane motyvuodavo ir toliau stengtis bei siekti aukščiausių rezultatų. Puikūs pažymiai- man kaip atlygis.
Mama antrino, kad gerų rezultatų pamatas - tai mokinio, mokytojų ir tėvų bendradarbiavimo vaisius.
Pasiteiravus, iš kur Emilijus paveldėjo gebėjimą mokytis, Ieva Latakienė neslėpė, kad ir ji pati mėgsta mokytis, tad, be bakalauro, jau yra baigusi dvejas magistrantūros studijas ir svarsto, kad tai dar ne pabaiga.
„Mokslo ir žinių siekimas man irgi buvo kraujyje. Manau, kad visada turime tobulėti ir negalime sustoti, nes kitaip tapsime neįdomūs ir nereikalingi darbo rinkoje“, - svarsto I. Latakienė.
Be jokios abejonės, puikiu pavyzdžiu Emilijui visada yra ir jo tėtis - verslininkas Kęstutis Latakas.
„Man pasisekė, kad aš visada turėjau abipusį tėvų palaikymą ir visas sąlygas. Didelę įtaką man turėjo tėvų auklėjimas, jie skatino mane siekti aukštesnių tikslų“, - džiaugėsi vaikinas.
Svarbu neperdegti
Tačiau Emilijus puikiai suvokia ir galimą perdegimo riziką, tad šalia mokymosi visada turėjo ir tokių veiklų, kurios jam padeda atsipalaiduoti.
Nuo šešerių metų lankė užsiėmimus kiokušin karatė klube „Shodan“, taip pat dainavo mokyklos chore ir ansamblyje.
„Emilijus turėjo puikius karatė trenerius, kurie jam buvo lyg antrieji tėvai. Visa, ką išmoko karatė treniruotėse, labai pravertė ir gyvenime. Juk reikia turėti daug kantrybės, kad prisiverstum sėdėti prie knygų“, - svarsto mama.
Jai pritaria ir pats Emilijus. Jis įsitikinęs, kad karatė ugdė jo asmenybę ir temperamentą.
„Būtent šis sportas mane išmokė atkaklumo, užsidegimo judėti į priekį, stengtis ir nebijoti iššūkių. Karatė reikia mokėti susikaupti, pasiruošti, žinoti, kas tavęs laukia, ir tai įveikti. Visa tai puikiai tinka ir akademiniame gyvenime“, - įsitikinęs vaikinas.
O dainavimas jam puikiai padėdavo atsipalaiduoti, pailsėti nuo mokslų.
„Tikrai ne kartą esu patyręs, kai jauti didelę akademinę įtampą, pakanka nueiti į chorą ar ansamblį padainuoti ir tarsi viskas persikrauna.
Muzika, ramybė atpalaiduoja, nusiramini ir tada vėl gali kibti į mokslus kur kas efektyviau. Visi žino, kad žmogus, ilgai jaučiantis didelę įtampą, labai greitai gali perdegti, o tokiu atveju net ir dedant daug pastangų gerų rezultatų nepasieksi. Tad tą pusiausvyrą tarp mokslo ir poilsio būtina išlaikyti. Juolab mokslas yra ne sprintas, o maratonas.
Tad svarbu nuolat stebėti save ir mokėti ne tik dirbti siekiant tikslo, bet ir laiku padaryti pertrauką“, - samprotauja Emilijus ir džiaugiasi, kad jam dar niekada nėra tekę patirti perdegimo jausmo. Užtat jis pats savo kailiu patyrė, koks svarbus žmogui yra miegas. Dar devintoje klasėje jis tai puikiai suvokė, kai mokėsi kokybiško miego sąskaita.
Suprantama, nes kaip tik tais metais jis peršoko mokykloje vienus metus ir po 7 klasės išsyk tapo devintoku. Be to, jis mokėsi ne tik bendrojo ugdymo mokykloje, bet ir pagal gabių vaikų programą „Gifted“.
„Septynias klases baigiau Kretingos pranciškonų gimnazijoje, o jau pirmąją gimnazijos klasę, devintąją, lankiau Klaipėdos licėjuje. Turėjau kas tris dienas laikyti visų dalykų egzaminus. Reikėjo pasiruošti iš visų metų kurso. Per visą naktį nesimokydavau, bet miego laikas tikrai buvo sutrumpėjęs - miegodavau kartais vos 5-6 valandas.
Išlaikiau puikiais pažymiais, mane perkėlė į devintą klasę ir buvau pakviestas mokytis Klaipėdos licėjuje. Tačiau, neslėpsiu, metas buvo labai įtemptas, tad dabar džiaugiuosi, kad man pavyko neperdegti ir išsilaikyti", - pasakoja Emilijus.
Tačiau pasiekęs šį tikslą jaunuolis suvokė, kad net ir ruošiantis olimpiadoms miegas negali nukentėti.
„Nes jei miegas nukentėdavo, per pamoką ar net olimpiadą išsyk pajausdavau, kad smegenys neveikia taip, kaip turėtų, atsirasdavo neatidumo klaidų. Tada labai griežtai sekiau savo dienotvarkę ir miegui stengdavausi skirti 8 valandas, su labai retomis išimtimis. Tuomet vėl viskas stojo į savo vietas ir dar sparčiau pradėjau tobulėti“, - kokybiško miego svarbą mokantis akcentuoja jaunuolis.
Svarbi ir mokytojų pagalba
Emilijus su didžiuliu dėkingumo kalba ir apie savo mokytojus. Ypač sakė esąs dėkingas chemijos mokytojai Sandrai Stimburienei.
„Kai atėjau į Klaipėdos licėjų, būdamas devintokas buvau chemijos mokęsis tik tris dienas savarankiškai iš vadovėlio, kad išlaikyčiau egzaminą, juk peršokau aštuntą klasę, kai šis dalykas pradedamas mokytis. Taip į mano ilgalaikę atmintį nusėdo gana nedaug informacijos.
Mokytoja ne tik padėjo man užlopyti visas spragas, bet ir domėtis toliau. Per tris mėnesius jos dėka pasiekiau tokį lygį, kad devintos klasės respublikinėje chemijos olimpiadoje laimėjau bronzos medalį“, - iki šiol mokytojai dėkingumą jaučia Emilijus.
Po Kembridžo grįš į gimtinę
Vaikinas pasirinko studijas Kembridžo universitete, kur studijuos cheminę inžineriją ir biotechnologijas.
"Ieškojau tokių specialybių, kur galėčiau sujungti visus tris gamtos mokslus: chemiją, fiziką ir biologiją. Kadangi mane domina kelios skirtingos sritys, ieškojau tokio mokslo, kur reikėtų tarpdisciplininių žinių.
Pasirinkau šią sritį, nes matau labai puikių perspektyvų dirbti Lietuvoje. Noriu įgyti aukštesnių kompetencijų iš vieno pagrindinio pasaulyje mokslo centro ir jas vėliau pritaikyti Lietuvoje ir taip prisidėti prie mūsų šalies mokslo pažangos", - sako Emilijus.
Planuoju po studijų Lietuvoje kurti technologijas, kurios būtų pritaikomos ir padėtų spręsti pagrindines pasaulio problemas. Klimato kaita, oro, Baltijos jūros tarša gali būti išsprendžiamos biotechnologijų pagalba.
Studijos Kembridžo universitete mokamos. Ypač jos pabrango po „Brexito“, nes Lietuva dabar laikoma kaip trečioji šalis. Tad Latakų šeima džiaugiasi, kad Emilijui pavyko gauti iš Lietuvos valstybinio studijų fondo „Kitas 100“ stipendiją, kuri ženkliai sumažins finansinę naštą.
„Kaip gerai, kad valstybė padeda gabiems moksleiviams atverti kelius“, - džiaugiasi Latakas.
Juolab kad jį visai džiugina ir šių stipendijų gavėjams suteiktas įsipareigojimas po studijų bent trejus metus dirbti Lietuvoje.
„Aš ir taip norėjau grįžti į Lietuvą po studijų. Tad šis įsipareigojimas man labai prie širdies. Planuoju po studijų Lietuvoje kurti technologijas, kurios būtų pritaikomos ir padėtų spręsti pagrindines pasaulio problemas. Klimato kaita, oro, Baltijos jūros tarša gali būti išsprendžiamos biotechnologijų pagalba. Tikiuosi, kad man pavyks įgyti daugiau žinių, kurios padės padaryti šį pasaulį geresne vieta“, - viliasi Emilijus.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą