Šiandien yra proga valgyti žąsį

Žąsis, iškepta su obuoliais ar džiovintomis slyvomis - tai tradicinis šv. Martyno šventės patiekalas. Tad šventės metu uostamiesčio restoranai siūlys lankytojams paragauti žąsienos patiekalų.

Mes „Vakarų ekspreso“ skaitytojus norėjome nudžiuginti vaizdais ir pasakojimu iš tradicinės lietuviškos veislės vištinių žąsų ūkio. Deja... Paaiškėjo, kad atrasti žąsų ūkį Klaipėdos apskrityje ne taip paprasta. Net trys pakalbinti mūsų regiono ūkininkai, dar neseniai auginę krašto paveldu pripažintas vištines žąsis, šių paukščių atsisakė.

Neapsimoka

"Pernai lioviausi auginti vištines žąsis. Trejus ketverius metus bandžiau, bet nepasitvirtino. Nelabai populiarūs šie paukščiai Lietuvoje, parduoti sudėtinga, o užauginti, o paskui paskersti, nupešti, sutvarkyti - darbo labai daug. Galbūt turint didelį ūkį ir auginant didelį būrį - apsimokėtų...

Mano šeimos ekologinis ūkis - nedidelis, mišrus. Dešimt metų jį kūrėme. Auginome ne tik žąsis, bet ir vištas, ožkas. O dabar viską uždarinėju. Neišgyvename iš to. Teks ieškoti kito darbo", - guodėsi ūkininkas Ramūnas Vilčinskas iš Kretingsodžio kaimo Kretingos rajone.

Paskambinus skelbimų svetainėje nurodytu telefonu dėl parduodamų žąsų atsiliepusi moteris sakė, kad parduoda žąsis Šilutėje. Tačiau paprašyta papasakoti apie paukščius išsamiau, atsisakė. „Neturiu ką pasakoti. Auginu žąsis sau, vieną kitą parduodu“, - teigė pašnekovė.

Sunkiai perisi

Vieną pirmųjų ir didžiausių vištinių žąsų ūkių Vakarų Lietuvoje, Šateikių kaime, Plungės rajone, turėjęs Darius Paulauskas prieš porą metų šį verslą pardavė.

Klaipėdoje, uosto krovinių kompanijoje „Bega“, dirbantis vyras teigė, kad auginti vištines žąsis prieš penkerius metus ėmėsi iš noro atgaivinti paveldą - senąją lietuvišką naminių paukščių veislę.

"Tačiau tas entuziazmas labai greitai išgaravo, kai pamatėme, kiek darbo su šiais paukščiais. Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl vištinės žąsys nepopuliarios, yra ta, kad jos ypač sunkiai išsiperi.

Iš 3 tūkstančių kiaušinių išsirita tik 400 žąsiukų. O ir auginti - sunkus paukštis", - pasakojo buvęs ūkininkas.

Konkuruoja su lenkiškomis žąsimis

Iš šono gali pasirodyti, kad žąsims daug nereikia: tik žolės, vandens telkinio ir kelių tvora aptvertų hektarų žemės, tačiau D. Paulauskas atskleidė ir netikėtų detalių. Pasirodo, šie paukščiai minta ne tik žole, bet mėgsta ir avižas, o ypač žirnius. Juos ūkininkas pats augindavo paukščiams.

„Tai paukščiai, kurie auga būryje. Mes juos laikydavome būreliais po 50 ir nuolat ganydavome, nes jeigu be priežiūros paliksi, tai šie paukščiai atsargos jausmo neturi, per galvas šoka, uždusinti vienas kitą gali. Taip ir sergėdavome visa šeima: aš, žmona, vaikai. Kol maži žąsiukai, į vandens telkinį dar leisti negalima, tik pratinti prie vandens reikia, o paskui jau mėgdavo turkštis. Į sodybą svetimas niekas įeiti negalėdavo, nes mūsų žąsys sukeldavo tokį triukšmą, kaip 300 šunų, visi Šateikiai skambėdavo nuo jų gagenimo“, - pasakojo vyras, kuris augino 80 vištinių žąsų veisimui ir 300 - pardavimui.

"Tuo metu buvome vienas didžiausių žąsų ūkių, tačiau net toks paukščių kiekis - per mažas išgyventi ir konkuruoti su lenkiškomis žąsimis. Mat vištinės žąsys užauga tik 3-5 kg, o lenkiškos, gaudamos tiek pat pašaro, - iki 7-8 kg ir kainuoja pigiau. Pats tuo įsitikinau, nes buvau įsigijęs ir lenkiškų žąsų, kad palyginčiau.

Lietuviškų vištinių žąsų mėsa daug skanesnė, mažiau riebalo, bet pirkėjai prieš kelerius metus to dar nesuprato, nevertino.

Lenkiškos žąsys - tai vieni riebalai. Į orkaitę netelpa, 5 asmenų šeima per vieną kartą tokio didelio paukščio nesuvalgys, o antrą dieną nenorės. Irgi blogai", - lygino D. Paulauskas.

Skersti užaugintas žąsis ūkininkas iš Žemaitijos veždavo į Alytų. O iš ten 150 žąsų pasiimdavo nuolatiniai klientai, dalis paukštienos nukeliaudavo į Vilnių, dalis - į Gargždus.

"Žąsieną nuo seniausių laikų ypač vertina žydų tautybės žmonės. Ir iš mūsų jie norėjo supirkti žąsų kepenėles, bet mes atskirai šio delikateso neparduodavome, pagal seną tradiciją viską sukišdavome į paukštį. Tuo norėjome būti išskirtiniai.

Gal mūsų vadyba buvo prasta. Visas pastangas skyrėme paukščiams užauginti, jų mėsos kokybei, o reklamai gal dėmesio per mažai buvo", - garsiai mąstė pašnekovas ir prisipažino, kad ir daug darbo auginti vištines žąsis - tai malonūs, karališki paukščiai, kurių šeima pasiilgsta.

„Uoste krovinių mažėja. Kas ten žino, gal neliks darbo ir sugrįšime prie jau išbandytos veiklos. Juolab kad žmonių požiūris į žąsis kiek pasikeitė. Jau labiau pradėjo vertinti pirkėjai paukštienos kokybę“, - kalbėjo D. Paulauskas.

Žąsis - ne tik gardi, bet ir graži

Tradicinių vištinių žąsų genofondu Lietuvoje rūpinasi, jas auginančius ūkininkus konsultuoja ir žąsiukus išperinti padeda LSMU Veterinarijos akademijos Gyvulininkystės institutas. Pasak šio instituto Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių apsaugos koordinavimo centro vadovės Rūtos Šveistienės, šiuo metu institute auginama 150 skirtingo amžiaus vištinių žąsų, kurių išperėtus viščiukus institutas parduoda ūkininkams.

„Iš viso šalyje laikoma apie 1 500 lietuviškos veislės vištinių žąsų. Šis skaičius laikosi stabilus nuo 2017 metų. Tiesa, kai kurie ūkininkai žąsimis nusivilia, nes jas auginti tikrai nėra taip paprasta ir joms nepakanka tik žolės ir vandens. Vis dėlto labai liūdna būna, kai pavasarį iš mūsų nusiperka žąsiukus, o prieš Kalėdas jau užaugusius visus išskerdžia ir toliau neveisia šių nuostabių paukščių. Laimei, pastaruoju metu vištinėmis žąsimis susidomėjo dekoratyvinių paukščių augintojai“, - sakė R. Šveistienė.

Anot pašnekovės, žąsis, o ne kalakutas yra tradicinis patiekalas Lietuvoje ant Kalėdų stalo. „Smagu, kad ši tradicija Lietuvoje atgimsta, o jeigu dar pavyks atgaivinti ir šv. Martyno šventę ir jos tradiciją valgyti žąsieną - tai bus labai džiugu, nes prisimindami ir puoselėdami senąsias savo tautos tradicijas kartu palaikome ir mūsų ūkininkus“, - kalbėjo R. Šveistienė.

VEISLĖ. XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje Lietuvoje susidarė 2 veislinės Lietuvos žąsų grupės: vištinės ir pulkinės žąsys. Vištinės žąsys kilusios iš pulkinių, sukryžmintų su Rytų Prūsijos, iš dalies - su Emdeno žąsimis. Selemono PALTANAVIČIAUS nuotr.

Žąsų aukso amžius

Žąsininkystė Lietuvoje turi labai gilias tradicijas. Nuo senų laikų šis paukštis buvo laikomas brangiu ekvivalentu atsiskaitant už darbą, grąžinant skolą, vykstant prekių mainams. Lažą dvarui valstiečiai irgi galėdavo atiduoti žąsimis.

Aukso amžių žąsininkystė išgyveno tarpukario Lietuvoje. Tuomet žąsų skaičius šalyje per metus siekdavo 5 mln.

Žąsys nuo seno buvo auginamos kiekviename didesniame ar mažesniame Mažosios Lietuvos ūkyje. Prieš šv. Martyną jų būdavo galima įsigyti dideliuose Klaipėdos krašte rengiamuose „jomarkuose“. Gyvos žąsys būdavo eksportuojamos traukiniais į Vokietiją ir kitas Europos šalis.

Žąsų pulkai iš ūkių žingsniuodavo į geležinkelio stotis. Tam, kad nesusižalotų pėdučių, prieš „žygį“ paukščiai būdavo „pakaustomi“: pavarinėdavo po šiltą smalą, po to - po žvyrą. O kai kur netgi apaunami naginėmis. Per dieną, paganomas pakelės žolėje, žąsų pulkas nukeliaudavo apie 20 km.

1933-iaisiais į valdžią atėjus naciams, Vokietija visiškai sustabdė žąsų importą iš Lietuvos bei trukdė šiuos paukščius vežti tranzitu ir į kitas valstybes - Nyderlandus bei Prancūziją.

Lietuvos Vyriausybė tuomet priėmė sprendimą bent kiek palaikyti ūkininkų pajamas ir žąsis priverstinai išparduoti - iš pradžių valdininkams, o vėliau net ir studentams.

Už kiekvienus 50 Lt pajamų miesto žmogus turėjo nusipirkti vieną žąsį. Kaip įrodymą apie pirkinį pirkėjas kartu su žąsimi gaudavo numeruotą kortelę. Taigi netrukus gyventojai į žąsieną net žiūrėti nenorėjo.

Sovietmečiu žąsininkystė irgi neatgimė. Taip visiškai išnyko lietuviška pulkinių pilkųjų žąsų veislė.

Atsitiktinai viename Pamaskvio veislyne, kuriame buvo kaupiama iš visos Sovietų Sąjungos suvežta vertingiausia ūkinių gyvūnų genofondinė medžiaga, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Gyvulininkystės instituto mokslininkams 1995 m. pavyko aptikti gyvų išlikusių lietuviškų vištinių žąsų.

Netrukus iš ten į institutą atkeliavo ir 100 jų kiaušinių. Nuo jų ir prasidėjo nauja lietuviškų vištinių žąsų era. Ar išliks šie karališki paukščiai ateityje?..

TRADICIJA. Žąsininkystė Lietuvoje turi labai gilias tradicijas. Tarpukariu žąsys buvo auginamos kone kiekvienoje sodyboje. Senutė peni žąsiukus, 1933. Broniaus RADZEVIČIAUS nuotr. iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus archyvų.

Martynas - vienas populiariausių vardų Mažojoje Lietuvoje. Šio vardo paplitimą istorikai ir etnografai sieja su Martyno Liuterio veikla. Tačiau Martyno dienos tradicija - gerokai senesnė už liuteronybę. Šv. Martynas gyveno IV amžiuje Italijoje ir buvo Turino vyskupas. Kilęs iš Vengrijos, jaunystėje jis buvo Romos legionierius. Garsėjo ne tik kaip geras karys, bet ir kaip žmogus, užjaučiantis bei padedantis vargšams. Pasakojama, kad sutikęs prie miesto vartų sušalusį pusnuogį elgetą, Martynas kardu perrėžė savo kareivišką apsiaustą per pusę ir atidavė sutiktajam. Naktį jis susapnavo Kristų, apsigobusį ta apsiausto puse. Liuteroniškame kalendoriuje šv. Martynas pažymėtas 1483 m. lapkričio 11 d., nes šios dienos išvakarėse gimė Martynas Liuteris, didysis bažnyčios reformatorius. Šią dieną paprastai baigdavosi žemės ūkio samdinių samdos laikas. Šeimininkai su samdiniais stengdavosi kuo geriau atsiskaityti, surengdami ypatingas vaišes, kurių pagrindiniu patiekalu tapdavo kepta žąsis.

Lapkričio 11 d. 18 val. kavinė „10 tiltų“ , Turgaus g. 19 Elektroninės knygos „Mažosios Lietuvos vaikų dainos“ (sudarytoja Loreta Dargužienė) pristatymas, dalyvauja Klaipėdos etnokultūros centro vaikų folkloro ansambliai „Alkiukai“(vad. I. Žmijauskienė, E. Šalkauskienė), „Kuršiukai“ (vad. A. Vozgirdas, G. Kochanskaitė), „Smeltės“ progimnazijos vaikų folkloro ansamblis „Smeltužė“, vadovė Raimonda Milašienė. Lapkričio 12 d. 19 val. Friedricho smuklė, Tiltų g. 26A Klaipėdos etnokultūros centro tradicinės instrumentinės muzikos ansamblio „Senoliai“ (vad. J. Petrauskas, E. Šalkauskienė) koncertas. Lapkričio 13 d. 13-19 val. galerijoje „Tema“, Naujoji Uosto g. 3 Vienos dienos paroda ir turgelis Nr. 2 „menas + mada + muzika + maistas“ 17-18, 19-20 val. ekskursija su žibintais „Martyno legenda Klaipėdoje“. Bilieto kaina - 3 Eur. Bilietus įsigyti galima www.klaipedatravel.lt elektroninėje parduotuvėje arba Klaipėdos turizmo ir kultūros informacijos centre, Turgaus g. 7. Lapkričio 11-12 d. nuo 15 val., lapkričio 13-14 d. visą dieną užsisakykite ir ragaukite žąsienos patiekalų šiuose restoranuose ir kavinėse: Nesė „Easy lounge“ (Turgaus g. 1), „Meridianas“* (kairioji Danės upės krantinė), Friedricho pasažo smuklė (Tiltų g. 26A), „Gaisrinė“ (Žvejų g. 4), „Garažas“ (Turgaus g. 35), „Storas katinas“ (Žvejų g. 21), „Piccolini“ (Sukilėlių g. 6), „10 tiltų kiemas“ (Bažnyčių g. 6), „Senoji Hansa“ (Kurpių g. 1), „XII aukštas“ (Naujojo Sodo g. 1), „VIVALAVITA“ (Naujojo Sodo g. 1), „Max Coffee“ (Turgaus g. 11), „Felsener“** (Turgaus g. 11), „Kurpiai“ (Kurpių g. 1). * nedirba šeštadienį ir sekmadienį ** nedirba sekmadienį Nuolaidas atvykusiems į šventę svečiams taikys viešbučiai ir svečių namai: „Amberton Klaipėda“, „National“, „Bohema“, „Morena“, „Navalis“, svečių namai „Aistmarės“, „Kubu“.