Šilalės rajone atrastas mitologinis Kuliškių akmuo

Tai padavimas apie mitologinį Šilalės rajono Kuliškių akmenį (dab. Žadeikių seniūnija, Šilalės r.), kurį baltų kultūros paveldo tyrinėtai laikė dingusiu.

Pagal užfiksuotas istorines žinias, Kuliškių akmuo – medžiotojas sovietmečiu melioratorių iš tikrosios savo buvimo vietos buvo ištemptas, suskaldytas. Ši versija, praėjus pusšimčiui metų pasirodė neįtikinanti Šventų senjorų centro komandai, kuri išgirdo prie akmens gyvenusiųjų liudijimą, kad akmuo iš pievos buvo nutemptas į pakraštį.

Sunaikintas, atgimęs ir išsaugotas atmintyje

2022 m. šio akmens paieškas aplinkiniuose miškuose tęsė Lina Kuizinienė su sūnumi Justinu. O kad būtų galima žodžiais apibūdinti Linos ir Justino atradimo džiaugsmą iššifravus kelių vietinių gyventojų prisiminimus ir išnaršius laukus, pamiškes ir pievas bei suradus samanotą ir žemėmis užneštą akmenį. Nuvalę akmenį, jie paruošė jį pirmiesiems susitikimams su būriu smalsuolių, norinčių pažinti praeitį.

VšĮ „Kraštomanija organizuoto pasivaikščiojimo „Jūra tekanti kultūra“ metu skirtingo amžiaus žygeiviai iš visos Lietuvos tapo istorinio atradimo liudininkais, atliko akmens matavimus ir ateities tyrėjams paliko išaiškinti kitas akmens atsiradimo ir faktinės būklės aplinkybes, patvirtinti jo autentiškumą.

Kuliškių akmens autentiškumo tyrimą tęsė archelogas, baltų kultūros tyrinėtojas dr. Vykintas Vaitkevičius jau 2023 m. su komanda apžiūrėję ir įvertinę dingusiu laikytą akmenį, nustatė, kad atrastasis akmuo neatitinka padavime pristatomo akmens savybių.

Nors įspūdingas dydžiu, tačiau akmuo pernelyg didelis, kad galėtų būti būti baltų mitologinis paminklas, o taip pat jis neturi mitologiniams, šventviečių akmenims būdingų įspaudų.

Lietuvių mitologijoje ir pagal išlikusius akmenų pavadinimus skiriami keli mitologinių akmenų tipai — mokai arba kitaip protingieji akmenys — kuriant akmenų, kaip išminties teikiančių šaltinių, vaizdinį. Taip pat randami akmenų kaip suakmenėjusių žmonių pavadinimai, leidžiantys numanyti akmenų, kaip jungties su pomirtiniu pasauliu galią.

Šiai mitologinių akmenų šeimai galima priskirti ir Kuliškių akmenį – suakmenėjusį medžiotoją. O taip pat neretai sutinkami akmenų — stabakulių — pavadinimai, žymintys akmenų kaip žmogaus gyvenimo apeigų, susitelkimo vietą.

Kuliškių akmuo paskatino kalbėti apie „Akmenų atmintį“

Nors paieškos istorijos atomazga buvo ne tokia džiaugsminga, tačiau tai paskatino plačiau galvoti apie prarastus ir dar turimus gamtos ir kultūros paveldo paminklus – akmenis. Šią atradimo istoriją VšĮ „Kraštomanija“ pristatė Europos Tarybos ir Europos Komisijos iniciatyvai „Europos paveldo dienos“ ir gavo finansinį paskatinimą tęsti tyrinėjimus ir visuomenę įtraukiančius svarstymus per projektą „Akmenų atmintis“.

Šios istorijos ir projekto inspiracija tapęs akmuo taip pat yra ir sovietinės Lietuvos okupacijos ir jos metu vykdytos brutalios gamtos ir kultūros naikinimo per melioraciją ženklas, sukuriantis terpę kalbėti apie kultūros naikinimo poveikį ir padedantis įsisamoninti atminties puoselėjimo reikšmę.

Projekto metu buvo toliau tyrinėjamas prarasto Kuliškių akmens kontektas, o vietos bendruomenė kviečiama į įvairias kultūrines ir menines veiklas, svarstant istorinę, klimato kaitos – gamtosauginę ir kultūrinę atmintis.

Iš tiesų, skirtingi akmenys atveria pokalbius ir prisiminimus tiek apie skaudžias ir džiugias istorines patirtis, tiek apie asmenines ir kolektyvines kultūros prasmes, o galiausiai fizinė – geologinė informacija ir kintantis akmens aplinkos fonas paskatinti kalbėtis ir svarstyti klimato kaitos bei gamtosaugos klausimus.

Kvietimas leistis į akmenų paieškas

Akmenys visais laikais žadino juos stebinčių žmonių vaizduotę savo spalvomis, raštais, įspaudais. Kvietė kurti istorijas, legendas. Akmens amžiuje akmenys buvo materija įrankiams ir papuošalams gaminti, saulės šėlėliams gaudyti ir laikui nustatyti.

akmenys tapo atskaitos taiškais, orientaciniais ženklais, o mažesniais akmenimis gyventojai puošė ir darbar dabina savo sodybas. Akmenys taip pat liudija ir skaudžius gyvenimo momentus — į juos įrašomi mirusiųjų vardai ir metai.

Šiandien kai kuriose išnykusių kaimų vietose gyventojai ant didesnių akmenų įrašo išnykusių vietovardžių pavadinimus, taip bandydami išsaugoti nykstančią vietos atmintį — akmenys tampa atminties saugotojais tikrąja ta žodžio prasme.

Apie akmenis galima kalbėti ištisas valandas — aptariant jų geologinę informaciją ir tokiu būdu analizuojant vietos seniausią praeitį. Galima aiškintis ant akmenų paliktas gamtos ir ankstesnių kartų žymes. Galima pasakoti ir klausytis tiek mitologinių, tiek gyvenimiškų, asmeninių istorijų, patirčių.

Akmenis galima dovanoti. Akmenis kaip istorijos ir kultūros turtą galima iš naujo atrasti ir pamilti, kaip tai padarė Lina ir Justinas. VšĮ „Kraštomanija“ tikisi, kad ši istorija pavasarėjant paskatins ir kitus leistis į akmenų paieškas – iš naujo pažvelgti ir atrasti užmirštus akmenis ir išsaugoti asmenines bei kolektyvines patirtis atmintyje.