Siras Lietuvoje rado ramybę: čia nuostabi gamta, o žmonės labai draugiški

Salihas Rahimas (25 m.) kartu su tėvais ir broliais, bėgdami nuo karo, į Lietuvą atvyko prieš trejus metus. Vyras jau spėjo išmokti lietuvių kalbą ir per šį, gana trumpą laikotarpį, įkūrė savo svajonių verslą. S. Rahimas pasakoja, kad čia susirado daug lietuvių draugų, o taip pat ir mylimąją.
 

Salihai, ar galite papasakoti, kaip atrodė gyvenimas Sirijoje?

Kai mes dar ten gyvenome, tai paskutiniu metu buvo labai prasta situacija. Man tada buvo apie 17-ka metų. Tuo metu ten vyko tikras karas, nebuvo darbo, pinigų – absoliučiai nieko.

Dabar aš pats nelabai galiu įsivaizduoti, kaip ten žmonės gyvena. Tuo metu mes neturėjome nei vandens, nei elektros. Įsivaizduokit, mano mažasis brolis tada buvo kūdikis, o mes neturėjome maisto ir vandens.

Jeigu norėdavai gauti vandens, tekdavo ir 5 kilometrus nueiti, nes jokiu būdu negalėjai važiuoti su automobiliu, tai buvo per daug pavojinga. Aplinkui visur būdavo snaiperiai, ir jeigu jie pamatydavo mašiną, iš karto pradėdavo į ją šaudyti.

Tai jeigu norėdavai susirasti kažko pavalgyti ar atsigerti – labai rizikuodavai, nes jeigu snaiperiai tave pamatydavo, nuo jų nuotaikos priklausydavo, ar liksi gyvas.

Nors galiu pasakyti, kad ten žmonės jau net mirti nebijodavo.

Ar sunku iš Sirijos pabėgti į kitą šalį? Kiek tai kainuoja?

Mes su šeima iš pradžių bėgome į Turkiją. Taip, tikrai buvo nelengva, nes prie Turkijos sienos stovi kariuomenė. Tekdavo laukti iki nakties, kad galėtume bėgti.

Kitoje pusėje mūsų laukė žmogus, kuris dirba su tuo. Aš tiksliai dabar neatsimenu, kiek tai pinigų mums kainavo. Tikrai nežinau, kiek tėtis mokėjo, bet manau, kad daug kas priklauso nuo žmogaus.

Jeigu mato, kad turtingi žmonės, tai jų gali paprašyti 10 tūkst. eurų, jeigu pamato, kad šeima neturtinga, gali užtekti ir 1 tūkst. eurų. Turkijoje praleidome apie ketverius metus.

Kadangi ten yra kas dirba su pabėgėliais, tai mums vieną dieną paskambino ir pasiūlė vykti į Estiją, Latviją arba Lietuvą. Pasirinkome Lietuvą ir čia jau atvykome visiškai teisėtai.

Kodėl nepasilikote Turkijoje?

Ten išgyventi buvo labai sunku. Dirbome nelegaliai, nieks mūsų įdarbinti negalėjo, nes buvome pabėgėliai. Tekdavo dirbti nuo pat 8 ryto iki 10 vakaro už 10 Turkijos lirų.

Baisu net pagalvoti, kad žmogus dirbą visą dieną beprotiškai sunku darbą už 2 eurus!

Tai dar būdavo tokių atvejų, kad dirbi ir nieks algos neišmoka, vis žada, kad sumokės, o jeigu negalėdavai palaukti, tai siūlydavo policijai pasiskųsti.

Mes dirbome nelegaliai, tai negalėjome niekam nieko pasakyti. Turkijoje mes gyvenome netoli Sirijos sienos ir tuo metu dėl neramumų Sirijoje apie 5 mln. pabėgėlių atvyko ten.

Turkai buvo pikti, nes jiems sunkiau sekėsi rasti darbą, būstų kainos irgi pakilo dvigubai.

Turkai įdarbindavo du žmones iš Sirijos už dvigubai mažesnę algą, o kadangi žmonėms reikėjo darbo, tai jie džiaugėsi ir tikrai dirbo gal net geriau nei turkai.

Iš tiesų, mes ten nieko blogo nedarėm, tiesiog dirbom už tiek, kiek pasiūlydavo, tam, kad galėtume pragyventi ir išmaitinti savo šeimą. Bet aš tikrai suprantu ir turkus. Tikrai ir jiems buvo nelengva.

Kas nulėmė pasirinkimą apsigyventi Lietuvoje?

Iš tikrųjų, mes ilgai ieškojom ir žiūrėjom, kur geriau gyventi. Ieškojom informacijos internete, matėm, kad Lietuva be galo graži šalis – labai daug ežerų, miškų.

Domėjomės ir daugiau apie Lietuvą, ypač apie čia gyvenančius žmones, tačiau mes neradom beveik jokios informacijos savo kalba, tai iš esmės pasirinkom šią šalį dėl gamtos.

 Ar Jūsų šeima taip pat kalba lietuviškai? Kiek laiko užtruko pramokti kalbą?

Mano tėvai prastai kalba lietuviškai, bet mano du jauniausieji broliai, kurie lanko mokyklą, ne tik puikiai kalba lietuviškai, tačiau moka ir skaityti, ir rašyti.

Brolis Bilalas, kuris kartu su manimi dirba kirpykloje, irgi gerai kalba lietuviškai, tačiau kaip ir aš dar nemoka skaityti ir rašyti šia kalba.

Aš kiek dabar prisimenu, maždaug pirmus 6–7 mėnesius visai nieko nesupratau, bet paskui jau po truputį pradėjau suprasti ir kalbėti, aišku, kalbėti lietuviškai dar iki šiol mokausi.

Archyvų nuotr.

S. Rahimas su broliu ir kolegomis. Asmeninis archyvas

Visai neseniai įkūrėte savo verslą. Su kokiais sunkumais teko susidurti?

Taip, nuo mūsų kirpyklos atidarymo praėjo maždaug 5 mėnesiai. Buvo labai sunku, nes aš visiškai neturėjau jokio supratimo apie verslo kūrimą.

Žinojau tik tai, kad reikės kažkokius mokesčius mokėti ir sveikatos draudimą. Pagrindinė problema, su kuria susidūriau, visa svarbi ir reikalinga informacija buvo parašyta lietuvių kalba, o aš skaityti ir rašyti moku tik arabiškai.

Tačiau tuo metu, kai dar dirbau kirpėju kitoje vietoje, aš susipažinau su lietuve mergina ir ji mane labai stipriai palaikė sakydama, kad jeigu tikiu savimi ir šia idėja, būtinai reikia tai įgyvendinti.

Mes su ja pradėjome kurti santykius ir ji pasisiūlė apsiimti visus darbus, susijusius su dokumentų tvarkymu. Ji visada buvo šalia ir mane palaikė.

Kai pradėjome vystyti verslą, nebuvo jokių darbuotojų – tik aš su broliu ir mano mergina.

Ji derino ir rinko visas spalvas, daiktus, o mes su broliu pradėjome statybų darbus. Jeigu mano draugė nebūtų tuo metu padėjusi, tai nemanau, kad kažkas būtų pavykę.

Šiuo metu salone yra įkurtos keturios vietos darbuotojams – dvi esame užėmę mes su broliu, o kitas dvi vietas nuomojasi lietuviai kirpėjai.

Iš kur išmokote kirpėjo amato?  Ar lietuviai nesibaimina eiti kirptis pas Jus?

Dar būnant Turkijoje šiek tiek teko susipažinti su šia profesija. Kai atvykome į Lietuvą, pabėgėlių centre buvo vertėjas, kuris man sakė, kad reikės registruotis į Darbo biržą, o ten man pranešė, kad galiu įgyti profesinį išsilavinimą.

Prisimenu, man ten siūlė dirbti apsauginiu ir dar kažką, bet aš pasirinkau kirpėjo kursus. Kai tik pradėjau dirbti kirpėju, pirmus 6 mėnesius visai neturėjau klientų, gal todėl, kad nemokėjau bendrauti.

Visgi kai pradėjau kalbėti lietuviškai, man pradėjo tikrai labai gerai sektis.  Apskritai aš manau, kad daug lietuvių yra dirbę ar gyvenę užsienyje, ir jie žino, kad Arabų šalyse kirpėjo profesija yra populiari, daug kas turi savo kirpyklų verslus.

Todėl atėję į kirpyklą, dažnai žmonės kaip tik sako, kad nori būtent pas mus, užsieniečius, kirptis.

O kaip Jūsų tėvams sekasi čia gyventi, kuo jie verčiasi?

Aš nelabai mėgstu kalbėti apie savo šeimą, galiu pasakyti tik tiek, kad jiems Lietuvoje patinka.

Šiuo metu mano šeimai visiškai nieko netrūksta ir užtenka to, kad mes turim kirpyklą, kartu su broliu dirbam, ir galim padėti išlaikyti savo šeimą.

Dabar, kai į Lietuvą plūsta pabėgėlių srautai, labai daug neapykantos reiškiama viešoje erdvėje. Ar Jums yra tekę patirti nemalonių situacijų dėl savo tautybės?

Kaip ir minėjau, mes tą dalyką esame pastebėję jau Turkijoje. Kai tiek daug užsieniečių atvyksta  nežinia iš kur ir nežinia, ką jie čia veiks, normalu, kad yra ta baimė.

Aš manau, kad lietuviai labai geri žmonės. Per tą laiką, kiek čia gyvenu, aš niekada nesusidūriau su jokiais nemalonumais.

Atvirkščiai – visi man padeda, visi labai draugiški. Dažnai juokauju, kad lietuvių draugų aš turiu daugiau nei arabų. Būna tik situacijų, kai pasipykstam kelyje, nes padarau kokią klaidą, tai man jau tada „pypsina“ žmonės.

Bet šiaip nieko blogo negaliu pasakyti, nes aš tiesiog nesusidūriau su tuo.
 

Sidebar placeholder