„Six seven“ fenomenas: profesorė paaiškina, kodėl tokie žodiniai žaidimai vaikams taip patinka

Pastaruoju metu ypač išpopuliarėjęs priežodis „six seven“ tapo ryškiausiu pavyzdžiu, kaip interneto kultūra per kelias dienas pasiekia masiškumą.

VU Šiaulių akademijos direktorė, profesorė Renata Bilbokaitė sako, kad tokie reiškiniai nėra naujiena – nauja tik jų sklaidos sparta.

„Mūsų visuomenės didžioji dalis tikrai nemažai laiko praleidžia socialiniuose tinkluose. Ten esanti informacija turi didelį poveikį, nes gali lengvai pasiekti dideles auditorijas jaunų žmonių visame pasaulyje. Todėl kai kurie pasisakymai žaibiškai išpopuliarėja ir tampa žinomi“, – teigia profesorė.

Folkloro iliuzija internete

Pasak R. Bilbokaitės, „six seven“ fenomenas – tai šiuolaikinė folkloro versija. Anksčiau frazės, pasakos ar posakiai sklisdavo iš lūpų į lūpas metų metus, kol tapdavo žinomi. Šiandien tam pakanka dviejų ar trijų dienų.

„Taip, kaip įvyko su „six seven“, nutinka, nes kažkokia frazė gali greitai tapti tarsi tam tikru folkloru, nes labai greitai sklinda iš lūpų į lūpas, tampa žinoma, visus vienija.

Iš šono klausant susidaro įspūdis, kad visi seniai žino tos frazės reikšmę – kaip seniau žinodavo pasakas, bet tai tik iliuzija, nes socialiniai tinklai po kelių mėnesių formuos naujas frazes.

Tėvams reikėtų prisiminti savo vaikystę. Kai bendraamžiai pavartodavo priežodį ar kokį keiksmažodį, o visi norėdavo pripažinimo ir tą frazę irgi kartodavo.

Tai yra, kaip moksle sakoma, meta kalba. Kiekviena karta turi tuos meta terminus, kurie jiems yra žinomi ir vartojami“, – sako ji.

Profesorė primena, kad reiškinys pats savaime nėra naujas – naujas tik jo atėjimo kelias. Seniau liaudies dainoms ar posakiams išpopuliarėti reikėdavo daugybės metų, dabar tai atlieka algoritmai socialiniuose tinkluose, kuriuos kasdien aplanko daugybė žmonių.

Vaikai nori savo kalbos, kurios nesupranta suaugusieji

R. Bilbokaitės teigimu, tokios frazės vaikams atlieka svarbią socialinę funkciją. Tai padeda priklausyti grupei, būti priimtam.

„Nieko šitoje ar kitose vaikų frazėse nėra naujo. Dabar tai ateina iš užsienio. Kaip ir frazė „six seven“ nėra išimtis. Ją kažkas nugirdo, kažkam pasirodė linksma, juokinga ir tai masiškai išplito.

Vaikams tai atrodo toks reikšmingas terminas, kurį kartoja visi bendraamžiai ir visiems tada linksma“, – tikina prof. dr. Renata Bilbokaitė.

Profesorė atkreipia dėmesį, kad ši logika paprasta: jei suaugusieji turi savo darbo terminus, kurių vaikai nesupranta, tai ir vaikai nori turėti savo kalbą, kuri išskirtų juos tarpusavyje.

Internetas šį procesą tik pagreitina – memai atkeliauja iš užsienio ir vaikams pasirodo linksmi bei verčiantys jaustis labiau savo aplinkos ir socialinio rato dalimi, todėl jie plinta žaibiškai.

Ar mokytojai turi reaguoti?

Pedagogams, anot profesorės, tokios frazės neturėtų kelti panikos. Reakcija turi būti situacinė – svarbiausia stebėti, ar žodiniai žaidimai netrukdo mokymuisi ir neįgauna žeminančio ar užgaulaus pobūdžio.

„Ar mokytojai turėtų visada reaguoti į tokias meta frazes, negaliu atsakyti. Reikia stebėti ir jei klasės darbas yra trikdomas, vertėtų tą frazės vartojimą stabdyti ir bandyti kalbėtis su vaikais bei aiškinti savos kalbos svarbą“, – pabrėžia R. Bilbokaitė.

Profesorė priduria, jog svarbu ir tai, kad žodžiai vis tik turi turėti prasmę, todėl mokytojai gali pasitelkti šiuos reiškinius kaip progą kalbėti apie kalbos vaidmenį, kultūrą ar kritinį mąstymą.

Tėvams – kritiškas žvilgsnis, bet be panikos

Profesorė ragina tėvus perdėtai nesureikšminti vaikų vartojamų frazių, jei jos nėra įžeidžiančios. Šie priežodžiai – normalus vaikų brandos etapas, rodantis jų norą priklausyti tam tikrai socialinei grupei.

„Mano patarimas – būkite kritiški, nes ne viskas, kas ateina iš užsienio yra vertinga mūsų kultūrai ir, toli gražu, ne viskas teikia prasmės.

Tėvams labai svarbu būti aktyviais stebėtojais, suprasti, kad tokios meta frazės yra vaikų brandos etapai. Leiskite vaikams kalbėti savo amžiaus meta kalba.

Įsikišti ir pasikalbėti reikia tada, kai frazių reikšmė yra įžeidžianti, užgauliojanti arba kai matome neigiamus pokyčius vaiko elgesyje – slapukavimus, naujus įpročius ir pan.“, – sako ji.

Anot profesorės, nors kiekviena karta turi savo meta kalbos ištraukų, tėvai neturėtų pamiršti kalbos puoselėjimo. Dažnas anglicizmų vartojimas gali ateityje apsunkinti vaikų teksto suvokimą, kultūros supratimą ar gramatikos mokymąsi.

R. Bilbokaitė primena, kad kalba yra esminis komunikavimo ir tarpusavio supratimo įrankis. Jei vaikų žodynas pernelyg nutolsta nuo suaugusiųjų, atsiranda atotrūkis būtent komunikacijoje – ne todėl, kad vaikai daro kažką blogo, bet todėl, kad kartos ima kalbėti skirtingomis prasmėmis. Todėl svarbiausia – ne drausti, o suprasti, stebėti ir kalbėtis.