„Skrolini, kol pamiršti save?“: atviras moksleivių pokalbis apie jaunimo priklausomybes

Apie tai kalbamės su dviem Klaipėdos moksleiviais: septyniolikmete Ieva ir aštuoniolikmečiu Mantu. Jie atvirai dalijasi savo įžvalgomis apie tai, kas šiandien „veža“ jaunimą, kur slypi pavojai ir ar tikrai žinome, kaip su jais susitvarkyti.

Pradėkime nuo paprasto klausimo: ar, jūsų nuomone, priklausomybės tarp jaunimo yra aktuali problema?

Ieva: Man atrodo, labai aktuali. Ir net labiau nei anksčiau, tik gal kitaip atrodo. Prieš dešimt ar dvidešimt metų visi galvojo apie alkoholį ar narkotikus, o dabar viskas išsiplėtė. Priklausomybe gali tapti ir telefonas, ir socialiniai tinklai, ir net tas pats „gamingas“.

Mantas: Sutinku. Kartais net nepastebi, kad esi priklausomas. Pavyzdžiui, jei negali ištverti be telefono ilgiau nei valandą - čia jau ženklas. Bet niekas to rimtai nevertina, nes „visi taip daro“.

Kokias priklausomybes tarp jaunimo matote dažnausiai?

Mantas: Pirmoje vietoje, aišku, - socialiniai tinklai. „Instagram“, „TikTok“ - ten praleidžiama nenormaliai daug laiko. Ir problema ne tik laikas, bet ir tai, kaip tai veikia savivertę. Nuolat lygini save su kitais.

Ieva: Taip, ir dar pridėčiau „vapingą“. Elektroninės cigaretės dabar labai paplitusios. Kai kurie net nesupranta, kad tai irgi priklausomybė. Atrodo „nekalta“, nes nėra to klasikinio cigarečių kvapo ar vaizdo.

Mantas: Ir dar alkoholis. Gal ne taip akivaizdžiai kaip anksčiau, bet vakarėliai, spaudimas išgerti - tikrai būna.

O kaip dėl rimtesnių dalykų, kaip narkotikai?

Ieva: Yra, bet gal ne kiekvienoje mokykloje. Vis tiek tai egzistuoja. Ir dažnai viskas prasideda nuo smalsumo, maždaug „pabandysiu vieną kartą“.

Mantas: Ir tas „vienas kartas“ kartais virsta daugiau. Bet čia jau labai priklauso nuo aplinkos - draugų, šeimos.

Kaip manote, ar jaunimas supranta, kada tai jau tampa problema?

Mantas: Dažniausiai, ne. Nes jei visi aplink daro tą patį, atrodo, kad viskas normalu. Jei visi klasėje „skrolina“ per pamoką, tai neatrodo kaip problema.

Ieva: Ir dar yra tas dalykas, kad niekas nenori pripažinti. Lengviau sakyti „aš bet kada galiu nustoti“, net jei realiai negali.

Ar mokyklose pakankamai kalbama apie priklausomybes?

Ieva: Kalbama, bet dažnai labiau teoriškai. Ateina kažkas, parodo skaidres, pateikia statistiką. Ir viskas. Trūksta tikro ryšio.

Mantas: Jo, dažnai atrodo kaip paskaita iš pareigos. Norėtųsi daugiau realių istorijų, diskusijų. Kad galėtum paklausti, pasidalinti.

O ar jaunimas žino, ką daryti susidūrus su priklausomybe: savo ar draugo?

Mantas: Manau, daug kas nežino. Arba bijo kažkam sakyti. Yra baimė būti nesuprastam ar įskųsti kitą.

Ieva: Taip, ir dar stigma. Jei pasakai, kad turi problemų – iškart gali būti „nurašytas“. Todėl daug kas renkasi tylėti.

Ką jūs patys darytumėte, jei pastebėtumėte, kad draugas turi priklausomybę?

Ieva: Bandyčiau kalbėtis. Ne moralizuoti, bet tiesiog paklausti, kaip jis jaučiasi. Kartais žmogui tiesiog reikia, kad kažkas išklausytų.

Mantas: Aš irgi. Ir gal pasiūlyčiau kreiptis pagalbos. Bet svarbiausia - nespausti. Jei spaudi, žmogus užsidaro dar labiau.

Kokie, jūsų nuomone, yra didžiausi pavojai, susiję su priklausomybėmis tarp jaunimo?

Mantas: Psichologiniai dalykai. Nerimas, depresija, savivertės problemos. Socialiniai tinklai čia labai prisideda.

Ieva: Ir dar - prarastas laikas. Skamba banaliai, bet tai tiesa. Vietoj to, kad kažką kurtum, mokytumeisi ar tiesiog bendrautum gyvai, sėdi telefone.

Ar matote ryšį tarp priklausomybių ir psichologinės savijautos?

Ieva: Labai stiprų. Kartais priklausomybė yra pasekmė, kažkoks bandymas pabėgti nuo problemų.

Mantas: O kartais - priežastis. Pavyzdžiui, jei nuolat lygini save su kitais socialiniuose tinkluose, gali pradėti jaustis blogai.

Ką, jūsų manymu, reikėtų keisti, kad priklausomybių būtų mažiau?

Mantas: Reikia daugiau atvirumo. Kad apie tai būtų kalbama ne tik per pamokas, bet ir tarp pačių jaunų žmonių.

Ieva: Ir daugiau veiklų. Jei turi ką veikti- sportą, hobius - mažiau laiko lieka žalingiems dalykams.

O ką galėtų padaryti mokyklos?

Ieva: Daugiau gyvų diskusijų. Gal net su psichologais, bet ne formalioje aplinkoje.

Mantas: Ir daugiau pasitikėjimo. Kad mokiniai jaustųsi saugiai kalbėdami.

© „Vakarų ekspreso“ archyvo nuotr.

O tėvai?

Mantas: Svarbiausia yra ne moralizuoti. Bandyti suprasti.

Ieva: Ir domėtis. Ne tik klausti „kaip sekėsi mokykloje“, bet ir kas vyksta gyvenime.

Galiausiai – jei reikėtų duoti vieną patarimą savo bendraamžiams, koks jis būtų?

Ieva: Nebijok kalbėti. Net jei atrodo, kad esi vienas - tikrai nesi.

Mantas: Ir nepamiršk, kad „visi taip daro“ nėra priežastis daryti tą patį.

Jaunimo balsas yra svarbus

Ievos ir Manto mintys atskleidžia, kad priklausomybės tarp jaunimo ne tik aktuali, bet ir sudėtinga tema. Jos keičiasi kartu su technologijomis ir visuomene, o sprendimai reikalauja ne tik informacijos, bet ir empatijos, atvirumo bei realaus dialogo.

Akivaizdu viena: jaunimas ne tik susiduria su šia problema, bet ir turi ką pasakyti apie jos sprendimą. Galbūt svarbiausias žingsnis yra pradėti jų klausytis.