Šis tyrimas parodo, kaip akys atlieka pagrindinį vaidmenį neverbalinėje komunikacijoje. Ateityje šie atradimai gali padėti geriau suprasti, kaip žmonės su socialinių įgūdžių sutrikimais, pavyzdžiui, autizmas, suvokia ir apdoroja šiuos subtilius signalus.
Nors intuityviai suprantama, kad akys gali perduoti didelį informacijos kiekį – ne veltui sakoma, kad „akys yra sielos veidrodis“ – mokslininkai jau seniai bando išsiaiškinti, kaip tiksliai smegenys atpažįsta nežymius akių judesius ir paverčia juos kito žmogaus mintimis, emocijomis ar psichine būsena. Kaip mes sužinome, kada žvilgsnis reiškia kažką, o kada tai tiesiog atsitiktinis gestas?
„Mes bandome rasti priežastį, kodėl mūsų smegenys skirtingai suvokia socialinę informaciją“, – sakė Elena Ristić, psichologijos profesorė iš Makgilio universiteto Kanadoje ir pagrindinė rugsėjo mėnesį žurnale ‚Communications Psychology‘ paskelbto tyrimo autorė.
Tyrimo tikslas buvo išsiaiškinti, ar žmonės sąmoningai atliekamus akių judesius suvokia kitaip nei tuos, kurie atsiranda be sąmoningos kontrolės. Pirmiausia mokslininkai nufilmavo dalyvius, kurie sekė ekrane rodomas instrukcijas ir keitė žvilgsnio kryptį: kartais jie patys pasirinkdavo, kur žiūrėti, o kartais gaudavo aiškias instrukcijas.
„Vienintelis skirtumas tarp šių sąlygų yra tas, kad vienu atveju žmonės atlieka sąmoningus akių judesius, o kitu atveju jie atlieka sąmoningus arba nesąmoningus akių judesius“, – sakė Ristić.
Kitas etapas apėmė maždaug 80 savanorių, kurie peržiūrėjo filmuotus fragmentus, padarytus tiesiogiai prieš akių judesį vaizdo įraše. Užduotis buvo nuspėti, kur bus nukreiptas žvilgsnis – į kairę ar į dešinę.
„Jie greičiau priimdavo šiuos sprendimus, kai žvilgsniai buvo tyčiniai“, – sakė Ristič. Nors reakcijos laiko skirtumas buvo matuojamas tik milisekundėmis, jis parodė, kad smegenys skirtingai apdoroja žvilgsnio ketinimą.
Dviejuose vėlesniuose eksperimentuose, kuriuose dalyvavo apie 70 dalyvių, mokslininkai tyrė, ar šis suvokimo skirtumas turi įtakos elgesiui stebint žvilgsnį ekrane. Tačiau rezultatai parodė, kad „ketinimas neturėjo reikšmės“.
Tai rodo, kad smegenyse greičiausiai egzistuoja atskiri procesai, kurie pirmiausia nustato žvilgsnio ketinimą, o tik po to formuoja reakciją. Taip pat įmanoma, kad informacija apie ketinimą formuojasi vėlesniuose socialinės sąveikos etapuose.
Vaizdo įrašų analizė padėjo išsiaiškinti, kas tiksliai leido dalyviams greičiau numatyti žvilgsnio kryptį. Vizualiai buvo sunku pastebėti bet kokį judesį, tačiau atidžiau peržiūrėjus buvo pastebėtas mikrojudesių padidėjimas akių srityje prieš dalyviui sąmoningai pakeičiant žvilgsnio kryptį. Šie smulkūs signalai, tikriausiai, veikė kaip „užuominos“.
„Remiantis tuo, mes darome prielaidą, kad šie labai subtilūs judesio signalai perduodami labai greitai, siekiant sąmoningai parodyti kitiems, ir kad mūsų, kaip stebėtojų, sistema yra labai jautri šiam reiškiniui“, – sakė Ristić.
Ateityje komanda planuoja naudoti tikslesnius akių judesių stebėjimo metodus, taip pat sukurti vaizdo įrašus, kuriuose dalyviai judins žvilgsnį su aiškiai apibrėžtu ketinimu, pavyzdžiui, padėti ar apgauti, ir patikrinti, ar žiūrovai gali atpažinti šiuos ketinimus.
Paskutinis etapas numato įtraukti žmones, turinčius sutrikimų, kurie daro įtaką socialiniams įgūdžiams, ypač autizmą ar ADHD. Mokslininkai tikisi nustatyti, kuriame socialinės informacijos apdorojimo etape šie žmonės skiriasi nuo neurotipinių.
„Tai vienas iš pagrindinių klausimų autizmo pasaulyje“, – sakė Ristić. “Kur sistema veikia kitaip ir kokiais aspektais?“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą