Pagrindinė pradedančiųjų problema yra ta, kad jie ignoruoja bazines fizines ir chemines dirvos savybes, o tai lemia augalų žūtį pačioje pradžioje. Į kokią dirvą geriausia sėti sėklas.
Kaip paruošti dirvą sodinukams
Didžiausia klaida – neapdorotos žemės naudojimas tiesiai iš daržo. Tokioje dirvoje gausu kenkėjų lervų, piktžolių sėklų ir grybelinių ligų sukėlėjų. Uždaroje konteinerio erdvėje šie patogenai dėl šilumos aktyvuojasi greičiau nei atvirame grunte, todėl sodinukai gali greitai žūti.
Saugiam auginimui bet koks substratas, net ir pirktas parduotuvėje, turi būti dezinfekuojamas. Veiksmingiausias yra terminis apdorojimas: kaitinimas orkaitėje 30–40 minučių 90 °C temperatūroje arba garinimas vandens vonelėje vieną valandą. Tai sunaikina infekcinę terpę ir užtikrina sodinukams sterilią pradžią.
Kaip dirva veikia sodinukų vystymąsi
Sodinukų šaknų sistemos vystymuisi didelę įtaką turi dirvos tankis. Grynas juodžemis arba molis po laistymo susitankina ir užkerta kelią deguonies patekimui. Dėl to anaerobinėmis sąlygomis šaknys pradeda pūti.
Kad būtų užtikrintas oro pralaidumas, į dirvožemio mišinį reikia įmaišyti purenančių priedų (iki 30 % viso tūrio). Perlitas pagerina oro cirkuliaciją, o vermikulitas padeda reguliuoti drėgmę – sugeria vandens perteklių ir jį atiduoda, kai žemė pradeda džiūti. Taip pat verta naudoti kokoso substratą arba stambų upės smėlį, kad būtų pagerintos drenažo savybės.
Maitinimo kontrolė ankstyvame etape
Pirmalaikis koncentruotų trąšų, šviežio mėšlo ar didelio kiekio pelenų naudojimas yra klaida. Didelė druskų koncentracija sukelia cheminius jaunų šaknų nudegimus. Dygimo etape augalas naudoja vidinius sėklos resursus, todėl pradinis gruntas turi būti vidutiniškai maistingas.
Pirmąjį papildomą tręšimą rekomenduojama atlikti tik pasirodžius 2–3 tikriesiems lapeliams. Be to, trąšų dozė turėtų būti 2–3 kartus mažesnė, nei nurodyta instrukcijose suaugusiems augalams. Laipsniškas maistinių elementų įvedimas skatina savų šaknų vystymąsi, o trąšų perteklius pradžioje augalą padaro silpną.
Cheminis balansas ir rūgštingumas
Rūgštingumo lygis (pH) lemia augalo gebėjimą įsisavinti mineralus. Daugumai kultūrų reikalinga neutrali arba silpnai rūgšti terpė (pH 6,0–7,0). Dažna problema – aukštapelkinių durpių naudojimas, kurios iš prigimties yra per rūgščios. Tokioje terpėje net ir esant trąšoms augalas badauja, nes mikroelementai tampa neprieinami įsisavinimui.
Rūgštingumą galima kontroliuoti lakmuso testais. Jei rodiklis mažesnis už normą, į dirvą pridedama dolomitmilčių arba medžio pelenų. Šie komponentai švelniai neutralizuoja rūgštį ir praturtina mišinį kalciu bei magniu, kurie būtini tvirtam augalo skeletui formuoti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą