Svarbiausia – negaišti laiko kultūroms, kurios vėlai pasėtos tiesiog nespės užaugti, ir sutelkti dėmesį į tas, kurios tikrai susidoros su šia užduotimi.
Kokie turėtų būti vienmečiai augalai vasaros sėjai
Ne kiekviena vienmetė gėlė tinka sėjai tiesiai į dirvą birželį ar liepą. Kad vasaros sėja turėtų prasmę, kultūra turi greitai sudygti šiltoje dirvoje, vystytis be ilgo daiginimo periodo ir tapti dekoratyvi bent jau iki rugpjūčio.
Vasarą dirva jau gerai įšilusi, o tai pagreitina daugelio sėklų dygimą. Tačiau šiluma padeda ne visiems. Vienos kultūros tokiomis sąlygomis sudygsta draugiškai, o kitos liepos mėnesio dirvoje dygsta netolygiai arba ilgai tūno vietoje be pastebimo augimo. Todėl vasaros sėjai geriau rinktis nepretenzingas vienmetes gėles, kurias galima sėti iškart į nuolatinę vietą.
Taip pat svarbus laikas iki dekoratyvumo efekto. Idealu, jei augalas per 5–8 savaites spėja bent jau užpildyti tuštumą žaluma, o vėliau pereiti prie žydėjimo. Kultūros, kurioms nuo sėjos iki pirmojo žiedo reikia 3–4 mėnesių, vasarą jau netinka: jos sudygs, užims vietą, bet pilnaverčio gėlyno iki rudens nesukurs.
Kokias vienmetes gėles galima sėti tiesiai į dirvą
Medetka (Calendula officinalis) – vienas patikimiausių variantų vasaros sėjai. Šiltoje dirvoje ji sudygsta greitai, paprastai per 5–7 dienas, o žydėti dažniausiai pradeda praėjus 7–8 savaitėms po sėjos. Esant geroms sąlygoms, pirmieji pumpurai gali pasirodyti ir anksčiau. Medetka sukuria ryškią oranžinę ar geltoną dėmę saulėtose vietose ir nereikalauja sudėtingo dirvos paruošimo.
Per didelius karščius, viršijančius +30 laipsnių, medetka gali laikinai sulėtinti žydėjimą – tai normali reakcija į kaitrą. Užtat rugpjūčio pabaigoje, kai naktys tampa vėsesnės, krūmai vėl atrodo gyvybingesni ir žydi toliau iki šalnų. Todėl vasaros sėja ypač gerai pasiteisina vidutinių platumų regionuose, Urale ir Sibire, kur stiprūs karščiai paprastai nesilaiko per ilgai.
Medetkos sėjamos 1–2 cm gyviu, iš anksto neparuošiant sėklų. Sudygę augalai praretinami, paliekant tarp krūmelių maždaug 20–25 cm atstumą.
Kosmėja (Cosmos bipinnatus) puikiai tinka ten, kur reikia greitai sukurti apimtį. Šiltoje dirvoje ji sudygsta per 7–10 dienų, greitai augina žalumą ir, pasėta birželį, dažnai spėja sužydėti rugpjūtį. Net iki žydėjimo kosmėja jau atlieka savo vaidmenį gėlyne: jos ažūriniai lapai užpildo tuštumas ir suteikia sodinimui lengvumo.
Vienintelė sąlyga – vieta. Pasėta per tankiai, kosmėja ištįsta, išgula ir praranda dekoratyvumą. Žemus ir vidutinio aukščio variantus lengviau įterpti į nedidelį gėlyną, o aukštaūgiams reikia daugiau erdvės. Sėti geriau iškart į nuolatinę vietą, paliekant tarp augalų ne mažiau kaip 25–30 cm, o aukštoms veislėms – iki 35–40 cm.
Nasturtė (Tropaeolum majus) greitai paslepia gėlyno kraštus, tuščias vietas prie takelių, vazonus ir laisvas vietas prie tvorų. Ji vertinama ne tik už žiedus, bet ir už sultingus, apvalius lapus: net iki žydėjimo ji jau atrodo dekoratyviai. Žydėjimas paprastai prasideda praėjus 7–9 savaitėms po sėjos, o esant šiltiems orams ir ne itin derlingoje dirvoje gali prasidėti ir anksčiau.
Nasturtė nemėgsta perteklinio tręšimo. Per daug derlingoje žemėje, ypač po gausaus tręšimo azoto trąšomis, ji išaugina prabangią žalumą, bet žydi silpniau. Todėl ją geriau sėti ten, kur dirva nėra per riebi: gėlyno kraštuose, prie takelio, šalia atramų arba zonoje, kuri nebuvo pertręšta organinėmis medžiagomis. Sėklos stambios, jos įterpiamos į 2–3 cm gylį.
Darželinė rožūnė (Lavatera trimestris) tinka saulėtoms vietoms, kur reikia greitai gauti aukštą, vešlų krūmą. Esant geram apšvietimui ir pakankamai erdvės, ji spėja užauginti masę ir išskleisti didelius rožinius arba baltus žiedus. Nuo sėjos iki žydėjimo paprastai praeina apie 7–8 savaitės, todėl birželio mėnesio sėja suteikia galimybę sulaukti žydėjimo arčiau rugpjūčio.
Persodinimą darželinė rožūnė pakelia blogai, todėl sėti ją geriau iškart ten, kur ji augs. Tarp augalų paliekama ne mažiau kaip 30–40 cm: krūmas užima daug vietos, o pasodintas per tankiai – ištįsta ir žydi silpniau.
Ką rinktis gėlyno kraštui ir lengvam spalviniam akcentui
Lobuliarija (Lobularia maritima) – vienas tvarkingiausių variantų priekiniam planui. Jis greitai suformuoja žemą žalią pagalvėlę, uždengia žemę ir puikiai atrodo palei takelius, bordiūrus bei mišrių želdynų pakraščiuose. Žydėjimas po vasaros sėjos paprastai prasideda per 6–8 savaites, o žalią pagalvėlę augalas suformuoja dar anksčiau.
Karštomis dienomis loburialija gali laikinai nustoti žydėti, ypač atviroje saulėje ir sausoje dirvoje. Tai nereiškia, kad augalas žuvo. Pakanka lengvai apkarpyti krūmelius, palaistyti ir leisti jiems atsigauti – po kurio laiko jie vėl krauna pumpurus. Loburialijos sėklos smulkios, todėl jos sėjamos paviršiuje arba minimaliai įterpiant, lengvai prispaudžiant prie drėgnos dirvos.
Iberis (Iberis umbellata) sukuria tvarkingas spalvines dėmes priekiniame plane ir bordiūruose. Jis yra aukštesnis už alisą, paprastai apie 20–30 cm, ir dėl tankių žiedynų atrodo šiek tiek labiau kompaktiškas. Sėjant vasarą, žydėjimas prasideda maždaug po 6–7 savaičių.
Iberis gerai atrodo pasodintas grupėmis, o ne pavieniais augalais. Jį galima pasėti kaip dėmę gėlyno krašte, tarp daugiamečių augalų arba iškastų svogūninių gėlių vietoje. Persodinimą jis pakelia nenoriai, todėl geriausia sėti iškart į nuolatinę vietą.
Nemophila menziesii (dar žinoma kaip mėlynosios kūdikio akutės) tinka ten, kur nėra svilinančios vidurdienio saulės. Jos žydri, baltai mėlyni arba dėmėti žiedai atrodo švelniai, tačiau pati kultūra nemėgsta ekstremalaus karščio. Lengvame pusšešėlyje, esant išsklaidytam apšvietimui ir reguliariai drėgmei, nemofila geba ilgai išlaikyti dekoratyvumą.
Vidutinių platumų regionuose ir šiauriau vasaros sėja gali būti sėkminga, ypač jei ji pasėjama vasaros pradžioje arba vėsesniu periodu. Pietuose per liepos karščius geriau nesitikėti greito efekto: ten nemofilą protingiau sėti artėjant vasaros pabaigai, kad pagrindinis vystymasis vyktų švelnesniais orais.
Kokie vienmečiai augalai tinka vertikalėms ir greitam tūriui
Kvapusis pelėžirnis (Lathyrus odoratus) – variantas su išlyga. Jis mėgsta vėsą ir geriau jaučiasi pasėtas anksti, todėl vasarą pasiteisina ne visur. Vėsesniuose regionuose arba pasėjus birželio pradžioje jis dar gali spėti išleisti ūglius, užsikabinti už atramos ir sužydėti artėjant sezono pabaigai. Karštuose rajonuose vasaros sėja dažnai nuvilia: augalas nustoja augti ir nespėja parodyti normalaus žydėjimo.
Jei vis dėlto nuspręsite kvapųjį pelėžirnį sėti vasarą, jam iškart reikalinga atrama ir drėgna, bet ne šlapia dirva. Sėklas naudinga pamirkyti 12–24 valandas šiltame vandenyje. Norint garantuoto greito efekto, pelėžirnio nereikėtų statyti į vieną gretą su medetkomis ar kosmėjomis: jis yra mažiau nuspėjamas ir labiau priklauso nuo orų.
Raudonžiedė pupelė (Phaseolus coccineus) – patikimesnis variantas vertikaliam apželdinimui. Ji greitai užaugina didelius lapus, kabinasi už atramos ir geba paslėpti tinklą, tvorą ar laikiną ekraną. Žiedai būna ugningai raudoni, balti arba dvispalviai, o pati žalioji masė pasirodo gana greitai.
Pipelėms reikia šilumos ir šalnų nebuvimo. Vidutinėse platumose jas prasminga sėti iki birželio pabaigos, pietuose – galima ir šiek tiek vėliau, jei laukia dar ilgas šiltas sezonas. Sėklos stambios, jos įterpiamos į 3–4 cm gylį iškart prie atramos. Be atramos dekoratyvinė pupelė praranda prasmę: jai reikia už ko nors kibtis.
Su sukučiais (Ipomoea) reikia būti ypač atsargiems. Apskritai sukučiai žinomi dėl greito augimo ir gebėjimo uždengti atramas, tačiau ne kiekvieną rūšį galima saugiai rekomenduoti. Trispalvis sukutis (Ipomoea tricolor) Rusijoje yra uždraustas auginti (dėl jame esančių medžiagų), todėl jo nereikėtų pirkti, sėti ar įtraukti į vasarnamių rekomendacijas.
Jei ant pakelio nurodytos kitos dekoratyvinės rūšys, vis tiek reikia atidžiai patikrinti pavadinimą ir sėklų kilmę. Norint neabejotino vertikalaus apželdinimo varianto, paprasčiau rinktis dekoratyvinę pupelę.
Ko jau nebeverta sėti tikintis greito rezultato
Yra kultūrų, kurios vasarą gali sudygti, bet nespės suteikti to efekto, dėl kurio jos paprastai yra auginamos.
Petunija ir kalibrachoja, pasėtos tiesiai į atvirą gruntą vasarą, startuoja per vėlai. Joms reikalingas ankstyvas daiginimo periodas: būtent jis leidžia išgauti galingą krūmą, kuris žydi visą vasarą. Sėjant tiesiai birželį ar liepą, augalai, tikėtina, nespės išsiskleisti iki šaltųjų orų.
Zinija arba gvaizdūnė priklauso nuo sėjos laiko ir regiono. Pasėjus vėliau nei birželio pradžioje vidutinėse platumose, ji gali nespėti duoti normalios žydėjimo bangos: nuo sudygimo iki pirmųjų žiedų dažnai praeina apie 8–10 savaičių. Pietuose arba ankstyvos birželio sėjos metu žemaūgės veislės dar gali pasiteisinti, tačiau skubiam tuštumų užpildymui tai nėra pats greičiausias variantas.
Serenčių visiškai atsisakyti nevertėtų. Pasėjus birželį, žemaūgės veislės dar gali sužydėti, ypač regionuose su ilgu šiltu sezonu. Tačiau sėjant liepą vidutinėse platumose, žydėjimas dažnai vėluoja, o dekoratyvinis efektas būna silpnesnis nei medetkų, aliso ar nasturtės. Jei reikalingas greitas gėlyno „lopytojas“, serenčius geriau rinktis tik pačių ankstyviausių ir kompaktiškiausių veislių.
Eustoma, gazanija, kalibrachoja ir daugelis dekoratyvinių egzotinių augalų reikalauja ilgo daiginimo periodo arba lėtai auga. Šiltoje dirvoje jie gali sudygti, bet tai dar nereiškia, kad spės tapti gėlyno puošmena. Vasaros tiesioginei sėjai tokios kultūros netinka.
Bendra taisyklė paprasta: jei nuo sėjos iki žydėjimo reikia daugiau nei 9–10 savaičių ir kultūra sunkiai apsieina be daiginimo vazonėliuose, vėlyvo starto metu geriau jos atsisakyti iki kito sezono.
Kaip pagreitinti vasaros sėjos rezultatą
Vasaros sėja į šiltą dirvą turi pranašumą prieš pavasarinę: dirva jau įšilusi, todėl sėklos gali sudygti greičiau. Tačiau yra ir didžiausia rizika – viršutinis dirvos sluoksnis išdžiūsta per kelias valandas. Sėkla spėjo išbrinkti, daigas pajudėjo, dirva padžiūvo – ir daigelis žuvo po žeme, net nepasirodęs paviršiuje.
Sėti reikia į drėgną dirvą. Prieš sėją lysvė gerai palaistoma ir leidžiama vandeniui susigerti. Po to išdėliojamos sėklos ir įterpiamos į reikiamą gylį. Smulkioms sėkloms ypač svarbu, kad jos nebūtų išplaunamos stipria vandens srove ir viršuje nesusidarytų tanki pluta.
Iki pasirodant daigams, viršutinis sluoksnis turi išlikti drėgnas. Pirmąsias 7–10 dienų geriau laistyti po nedaug, bet reguliariai, naudojant laistytuvą su smulkiu difuzoriumi. Per karščius padeda lengvas pridengimas agroplėvele: ji išlaiko drėgmę ir saugo pasėlius nuo perkaitimo. Polietileno plėvelę reikėtų naudoti atsargiau ir nuimti iškart po masinio sudygimo, kad augalai nesušustų.
Sėti geriau grupėmis, o ne pavieniais augalais, išmėtytais po visą gėlyną. Vienas augalas tuščioje vietoje atrodo atsitiktinis, o 5–7 to pačios rūšies augalų grupė greitai sukuria pastebimą dėmę. Net nedidelis sėklų žiupsnelis 30 × 30 cm plote, vėliau jį praretinus, dažnai atrodo geriau nei reti pavieniai daigai visame plote.
Sudygusių augalų nereikia iškart gausiai tręšti. Greitiems vasaros augalams svarbiau šviesa, drėgna, puri dirva ir piktžolių nebuvimas. Azoto perteklius gali paskatinti žalumos augimą ir vėlinti žydėjimą, ypač nasturčių ir kosmėjų atveju.
Ką svarbu prisiminti apie vasarinę vienmečių gėlių sėją
Vasaros sėja – tai ne bandymas pavėluotai pasivyti pavasarį. Ji turi kitą užduotį: greitai užpildyti konkrečias gėlyno tuštumas, suteikti žaliąją masę, spalvinį akcentą ar vertikalę ten, kur vieta liko plika.
Svarbiausia – rinktis tuos augalus, kurie tikrai spės užaugti. Tuomet vasaros sėja bus ne pavėluotas bandymas pasivyti sezoną, o efektyvus būdas greitai grąžinti gėlynui formą ir spalvas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą