Kova su šliužais turi prasidėti jau dabar

Moliuskai

Ir sraigės, ir šliužai priskiriami moliuskų tipui, pilvakojų klasei. Gera žinia ta, kad tik menka dalis iš visų Lietuvoje esančių moliuskų rūšių gyvena šalia žmogaus ir minta jo auginamais augalais. Absoliuti dauguma Lietuvoje aptinkamų pilvakojų moliuskų gyvena, maitinasi, dauginasi savo natūraliose buveinėse: vandens telkiniuose, miškuose – paklotėje ar ant medžių, krūmų, kelmų, pamiškėse, pievose.

Net ir dažniau pasitaikančios žmogaus kaimynystėje sraigės – raiboji sraigenė (Cornu aspersum), vynuoginė sraigė (Helix pomatia), baltalūpė dryžė (Cepaea hortensis), taškuotoji arianta (Arianta arbustorum) nėra tokios žalingos kaip šliužai.

Pačiais pavojingiausiais iš jų laikomi dirvašliužinių (Agriolomacidae) šeimai priklausantys šliužai: tinklinis dirvašliužis (Deroceras reticulatum), judrusis dirvašliužis (Deroceras laeve) ir dvi arioninių (Arionidae) šeimai priklausančios invazinės rūšys – rudasis arionas (Arion rufus) bei luzitaninis arionas (Arion lusitanicus).

Kodėl šliužai yra kenkėjai?

Ispaninis, arba luzitaninis, arionas, manoma, kilęs iš Luzitanijos regiono Ispanijoje, todėl ir gavęs tokį pavadinimą. Luzitaninis arionas pasižymi neįtikėtinu vislumu – vienas individas per sezoną gali padėti iki 400 kiaušinių. Jie greitai ima dominuoti naujose ekosistemose, išstumdami vietines rūšis. Nors dauguma suaugėlių rudenį žūva, jų palikuonys puikiai peržiemoja purioje dirvoje ar komposto krūvose.

Įprastus šliužus mėgsta visokie vabalai, rupūžės, varlės, ežiai, įvairūs paukščiai ir net barsukai. Tačiau luzitaninis arionas mūsų krašto gyvūnams dar mažai pažįstamas – dėl ryškios spalvos ir gausaus gleivėtumo jis juos atbaido. Todėl natūralioje aplinkoje šie šliužai praktiškai neturi priešų, o tai prisideda prie sparčios jų populiacijos plėtros. Tiesa, žmonių ūkiuose laikomos antys bėgikės noriai lesa šiuos šliužus.

Patys arionai itin neišrankūs maistui – jie graužia viską: nuo salotų lapų ir braškių iki dekoratyvinių gėlių ar net savo nugaišusių gentainių. Jų paliekamos gleivės ne tik niokoja aplinkos estetiką, bet ir gali pernešti žmogaus sveikatai nepalankius mikroorganizmus, todėl gleivėmis suteptų vaisių, uogų ar daržovių vartoti nerekomenduojama.

Tyrimais nustatyta, kad šie šliužai gali būti tarpinių parazitinių kirmėlių šeimininkai. Šiems parazitams patekus į šuns organizmą, gali išsivystyti pavojingos širdies ligos. Žmonėms ši rizika neaktuali, tačiau augintiniams ji išlieka. Be to, ispaniniai arionai prisideda prie biologinės įvairovės mažėjimo.

Masiškai plintantys šliužai ne tik niokoja augalus, bet ir kelia šleikštulį bei diskomfortą. Tad nelaukite, kol jūsų daržas, sodas ar parkas pavirs gleivėta dykyne – veikite dabar, kol populiacija dar tik prabunda.

Sunaikina ištisus pasėlius

Lietuvoje yra užfiksuota atvejų, kai masiškai išplitę dirvašliužiai visiškai sunaikino didelius rapsų pasėlių plotus. Didžiulę grėsmę tiek žmonių auginamiems augalams, tiek mūsų vietinėms ekosistemoms kelia rudieji, ypač luzitaniniai, smalžiai. Šios rūšys yra pietinių Europos kraštų gyventojai, žmogui padedant išplitę po visą Europą.

Užregistruoti jų antpuoliai daržuose, kai buvo masiškai nugraužti beveik visi daržo augalai. Šie gyviai pavojingi ir tuo, kad ekologiniu požiūriu yra labai agresyvūs, gali misti ir negyva augaline medžiaga, ir gyvais augalais bei kitų šliužų gaišenomis.

Paprastai šliužai maitinasi naktį, kai būna didelis oro drėgnis ir iškrinta rasa. Dieną jie slepiasi tankesniuose augmenijos sąvašynuose, krūmuose, gyvatvorėse ar po įvairiais ant žemės gulinčiais daiktais, pavyzdžiui, lentomis, todėl ne visada paprasta juos pamatyti.

Šliužai judėdami ant augalų stiebų ar lapų, o kartais ir ant grunto, palieka gleivių pėdsakus. Jie augalų lapų, stiebų audiniuose išgraužia netaisyklingas skyles, o jaunus daigus gali visiškai nugraužti ir negrįžtamai pražudyti.

Atsižvelgiant į šių pilvakojų moliuskų gebėjimą gausiai daugintis, jų visiškai išnaikinti nepavyks jokiais metodais, todėl pagrindinės apsaugos priemonės turėtų būti skirtos jautriausiems augalams ar jų dalims – daigams ar jauniems ūgliams – apsaugoti. Veiksmingiausia apsauga nuo šliužų gali būti užtikrinta derinant įvairius metodus – naudojant tiek ekologiškas, tiek chemines priemones.

Natūralios priemonės

Šliužai dieną paprastai būna neaktyvūs ir tūno įvairiose slėptuvėse – po akmenimis, lentomis, nuokritomis ir pan. Todėl visų pirma reikia tokias potencialias buveines surasti ir pašalinti, o kurių neįmanoma pašalinti – statyti gaudykles ar bandyti rinkti mechaniškai. Kuo mažiau bus tinkamų slėpimuisi buveinių, tuo lengviau bus aptikti moliuskų sankaupas. Neatspariausius šliužams augalus reikia sodinti kaip įmanoma toliau nuo tokių buveinių.

Galima išdėstyti įvairių tipų gaudykles tose sodo ir daržo vietose, kur didžiausia šliužų antpuolių tikimybė arba aplink jautriausius antpuoliui augalus. Sodininkams skirtose parduotuvėse galima nusipirkti pramoniniu būdu pagamintų gaudyklių arba pasidaryti jų patiems. Gaudyklės gali būti įvairios, pavyzdžiui, apversti vazonai ar išskobtų melionų pusės – po jais naktį susirinkusius šliužus dieną reikia surinkti ir sunaikinti.

Tai pat gana veiksminga vidutinio dydžio lentą pakelti ant 2,5–3 cm atramų – po ja susirinks daug kenkėjų. Tokias gaudykles reikia apžiūrėti ir išvalyti kiekvieną dieną (užsimaukite gumines pirštines, jei jaučiate šleikštumą liesdamiesi prie šių gyvių). Šliužus humaniškai sunaikinti galima sumetant juos į kibirą su muiluotu vandeniu. Kai moliuskai nugaiš, paprasčiausiai juos išpilkite į komposto krūvą.

Galima naudoti ir gaudykles su kvapiaisiais jaukais. Paimkite gilų indą su vertikaliomis sienomis (pavyzdžiui, nupjautą plastikinį butelį) ir beveik lygiai su kraštais įkaskite į žemę. Pripilkite į jį (bent iki pusės) alaus arba kito lengvai besifermentuojančio skysčio – cukraus, vandens ir mielių tirpalo. Šios gaudyklės nėra labai efektyvios, nes pritraukia šliužus tik iš nedidelio nuotolio. Be to, gana nepatogu iškrapštyti negyvus šliužus, o skysčio atsargas reikia vis papildyti kas kelias dienas.

Kai kuriose sodininkų reikmenų parduotuvėse galima nusipirkti pramoniniu būdu pagamintų šliužų gaudyklių, į kurias patekę moliuskai nebesugeba iššliaužti. Jos pardavinėjamos iš karto su kvapiuoju jauku, tereikia gaudyklę išpakuoti, sudėti į ją jauką ir įkasti į žemę.

Tai palyginti efektyvus metodas, jei atliekamas reguliariai. Pradžioje šliužus reikėtų rinkti kiekvieną naktį, o vėliau, kai populiacija gerokai sumažėja – kartą per savaitę. Kaip buvo minėta, reikia lokalizuoti tinkamiausias šliužams slėptis vietas. Vakarop šalia jų reikia gausiai prilieti vandens. Saulei nusileidus, apsiginklavus žibintuvėliu ir kibiru su muiluotu vandeniu ar plastikiniu maišu, tose vietose surinkti susirinkusius moliuskus.

Užtvaros kenkėjams

Siekiant apsaugoti jautriausius šliužams augalus, juos galima aptverti užtvarais. Jie gali būti kelių tipų. Lengviausiai prižiūrimais ir efektyviausiais laikomi vario skardos skydai ar užtvarai. Manoma, kad varis reaguoja su šliužų išskiriamomis gleivėmis ir sukelia nervų sistemos sutrikimą, analogišką elektros šokui. Tokios užtvarėlės turėtų būti bent 10 cm aukščio. Jas išdėstant reikėtų dalį jų įkasti kiek giliau į žemę, kad šliužai neprasiskverbtų pro apačią.

Vario folija naudinga, pavyzdžiui, jei auginate daržoves pakeltose dėžėse – tokiu atveju tereikia apjuosti šia folija visos dėžės kraštus. Taip pat ja galima apjuosti ir vaismedžių kamienus. Tokia apsauga išlieka veiksminga kelerius metus.

Dar vienas būdas sudaryti užtvarą šliužams – norimas apsaugoti daržo dalis apjuosti sausų pelenų ar vermikulito juostomis. Jos turėtų būti apie 2,5 cm aukščio ir apie 7 cm pločio. Pelenų juostos tampa neveiksmingos po stipresnio lietaus, todėl priežiūra gana sudėtinga. Vermikulito savybė – atstumti drėgmę, todėl ši priemonė gerokai veiksmingesnė. Be to, vermikulito laisvai galima nusipirkti dideliuose statybinių medžiagų prekybos centruose.

Šliužai turi gana daug natūralių priešų, kurie jais minta, tačiau ypač juos mėgsta ežiai. Tad reikėtų stengtis, kad jūsų kaimynystėje apsigyventų šeimynėlė.

Cheminės priemonės

Lietuvoje neprofesionaliems naudotojams šliužų ir sraigių kiekiui kontroliuoti yra registruotas cheminis preparatas „Ferramol“. Tai – moliuskocidas, naudojamas uogynų, lauko ir uždaro grunto daržovių bei dekoratyvinių augalų apsaugai nuo šliužų ir sraigių.

Šio preparato veiklioji medžiaga – geležies fosfatas, kuris yra toksiškas šliužams ir sraigėms. Paragavę moliuskocido, po kelių valandų jie nustoja ėsti ir pasitraukia į savo slėptuves, kur nugaišta.

Preparatas yra granulių pavidalo. Jas reikia tolygiai paskleisti tarp augalų, norma – 2,5–5 g/m2. Naudoti reikėtų pradėti pirmiesiems šliužams pasirodžius.

Reikėtų atkreipti dėmesį, kad šį preparatą galima naudoti ne daugiau kaip 4 kartus per sezoną. Po kiekvieno apdorojimo šiuo preparatu derėtų palaukti, kol neliks grūdelių, ir tik tada naudoti vėl (žinoma, jei dar likę šliužų).