Sodyboje prie Darbėnų – nacionalinės šunų lenktynės

Šią gegužę šeimininkai pirmąkart surengė nacionalines „Loure Coursing“ (dirbtinio jauko persekiojimo) ir „Racing“ (bėgimo ratu) dviejų dienų varžybas, į kurias suvažiavo per 40 šunų dalyvių ir jų šeimininkų iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos.

Gali tapti Lietuvos čempionais

Pasak stadiono įkūrėjo ir šių rungtynių organizatoriaus S. Bradūno, į nacionalinio lygio varžybas, kuriose teisėjauja 2 sertifikuoti teisėjai, suvažiuoja tie šunų mylėtojai, kurie siekia savo augintinių rekordų ir titulų.

„Jeigu tikslas, kad augintinis taptų Lietuvos čempionu, jam reikės skirtingose varžybose Lietuvoje pasiekti 3 aukščiausius rezultatus, – tuomet suteikiamas čempiono titulas. O jei siekiama Latvijos, Estijos ar Suomijos čempionų titulų, vykstama į varžybas tose šalyse“, – kalbėjo S. Bradūnas.

Tam, kad šunys galėtų dalyvauti lenktynėse, jų savininkai taip pat privalo turėti licencijas, atitinkančias specifinius reikalavimus: tarkim, jose pažymimi ne tik gyvūno pasiekimai, bet ir nuobaudos – šuo negali rodyti agresijos, sporte dalyvaujantys šunys ir privalo elgtis ramiai.

Per varžybas šunys bėga po 2 ratus dviejose trasose: pirmoji išdėliojama taip, kad bėgtų prieš laikrodžio rodyklę, o antroji, kad bėgtų pagal laikrodžio rodyklę. Teisėjai įvertina 4 rezultatus ir pagal juos nustato šuns užimtą vietą.

„Lenktyniniai šunys bėga greit, juos pagauna azartas, išsiskiria adrenalinas. Bėga poromis, ir reikia žinoti, ką su kuo paleisti. Todėl trasos turi būti itin saugios, kad būtų išvengta traumų, nes šie šunys yra brangūs“, – tikino pašnekovas.

Varžosi po du šunis

Tam, kad galėtų rengti treniruotes, o juolab varžybas, organizatoriams reikia ir specialių žinių, ir pajėgų.

Pasak Svajūno, neužtenka įrengti specialias trasas, išlaikant atitinkamus kampus, kad posūkiai nebūtų per statūs, bet reikia ir talkininkų: vieni tempia „zuikį“, kiti keturračiais važiuoja iš paskos, dar kiti fiksuoja, fotografuoja, teisėjauja, reikia veterinaro priežiūros.

S. Bradūnas, kad įgytų operatoriaus licenciją, sakė specialiai to mokęsis užsienyje.

Lenktynėse gali dalyvauti įvairių veislių šunys.

Pagal taisykles, tam, kad varžybos būtų laikomos įvykusiomis, reikia, kad dalyvautų bent du tos pačios veislės šunys. Jeigu bėga tik vienas, jis laimi pirmąją vietą, tačiau titulo negauna.

„Šįkart nelabai pasisekė Ibizos ir Afganų kurtų šeimininkams, nes varžybose jų tebuvo po vieną. Daugiausiai šeimininkai atsivežė basendžių ir vipetų veislių šunų“, – kalbėjo varžybų organizatorius.

Vipetai teikia didžiausią malonumą

Aušra ir Svajūnas bei dvi jųdviejų dukterys Jūra ir Banga – gyvūnų mylėtojai, įkūrę šunų veislyną „Perkūno vaikis“.

Be 2 jorkšyrų ir 2 kačių, šeima dar laiko 4 vipetus, arba anglų kurtus: Smilgą, Šerę, Zenių ir Amber.

Būtent vipetais labiausiai ir džiaugiasi veisėjai, nes šie šunys teikia didžiausią malonumą, vystant lenktynių sportą.

Šie šunys, pašnekovo žodžiais, yra bėgikai, sprinteriai, galintys išvystyti iki 50 km/val. greitį.

Vipetams būtina kasdien išsilakstyti, – anksčiau juos vežiodavo į Nemirsetą, kur šunims skirtas paplūdimys, į mišką.

„Lietuvoje vipetai nėra reti: vieni juos laiko kaip sofos šunis, nes yra ramūs, jautrūs, bet mūsų šeimos filosofija tokia: jeigu šie šunys iš prigimties yra bėgikai-zuikių gaudytojai, tad bėgimui juos ir turime naudoti“, – įtaigiai kalbėjo S. Bradūnas.

Kelerius pastaruosius metus Neringos vyriausiuoju architektu dirbęs S. Bradūnas pasakojo pavargęs kasdien iš Palangos keliauti į darbą, dabar gyvenąs iš privačių užsakymų, užtat daugiau laiko galįs skirti rūpintis šunimis ir telkti bendraminčius.

Tuo tikslu ir įsigijo nuošalią sodybą su dideliu sklypu, kad ir jo šunys turėtų, kur išsilakstyti, o ir kiti galėtų treniruotis, taip pat – organizuoti jų lenktynes.

Pasidžiaugė bendruomenės sutelktumu

Privačioje teritorijoje įrengti trasas bei startuoti varžybomis šeimininkus paskatino ir bičiulystė su profesionaliais varžybų teisėjais Laima Eidukiene ir Ryčiu Sapežinsku iš Palangos, kurie taip pat įsigiję sodybą netoliese, Žeimių kaime.

Pasibaigus varžyboms, S. Bradūnas labai pasidžiaugė darbėniškių ir gretimų apylinkių žmonių, savo kaimynų bendruomeniškumu, sutelktumu, geranoriškumu.

„Mums prireikė ūkiškos pagalbos, sugedus vienam keturračiui, be kurio nebūtume išsivertę, – tuoj suorganizavo. O ir šiaip žmonės mus palaiko: džiaugiasi, kad įnešėme naujų vėjų, vietovė tampa patrauklesnė turistams.

Viena kaimynė sakė, kad varžybų dalyviai rezervavo vietas jos kaimo turizmo sodyboje, ir tik iš svečių ji sužinojo apie būsimas šunų lenktynes, kokių ligi šiol jų apylinkėse nebuvę.“

Po pirmųjų varžybų, neslėpė S. Bradūnas, pamatė trūkumus: tai, ką turėtų taisyti, kur gerokai pasitempti.

„Supratome, ko dar trūksta, kad galėtume judėti į priekį, dirbti, telkti šunų mėgėjus ir jų augintinius rengiant nacionalines ir tarptautines varžybas ir tuo garsinti Kretingos rajoną“, – kalbėjo lenktynių organizatorius.

Kitas nacionalines rungtynes savo sodyboje numatė rugpjūtį, per ilgąjį Žolinės savaitgalį. O dabar – vėl treniruotės, mokymai ir ruošimaisi varžyboms.

Iš apylinkių pas juos į treniruotes savaitgaliais suveža iki 30 ir daugiau šunų.

S. Bradūno žodžiais, šunų treniruotės ir varžybos gali vykti visus metus, tačiau aktyviausias sezonas – nuo balandžio iki spalio.