Sofija Kanaverskytė

Sofijos Kanaverskytės ilgesio giesmė

(3)

„Veide gyvenimas palieka ženklus ir raukšles - tarsi likimo vingius. Ant kaklo žmogus kabinasi prisiminimus tarsi brangakmenius. Jis išlieka laimingas, jeigu per gyvenimą jį lydi paukštelio giesmė apie tai, kad sunkumai yra tik pamokos, po kurių supranti, jog gyvenimas yra gražus. Nenubaidykime paukštelio. Jis jautrus - gali nebesugrįžti...“ - tokia anotacija dailininkė scenografė Sofija Kanaverskytė palydi naujausią savo kūrybos parodą ir ką tik išleistą prisiminimų knygą „Gyvenimas gražus“.

Viktorijos VAIŠVILAITĖS-SKIRUTIENĖS fotoportretai

Atsiminimai - tai vieša išpažintis. Tam reikia drąsos. Kas jus paskatino, įkvėpė rašyti knygą apie savo gyvenimą?

Draugė Violeta Skirgailaitė. Mudvi draugaujame nuo studijų Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija - aut. past.) laikų. Violeta studijavo skulptūrą, aš įstojau į tapybą, bet ketvirtame kurse perėjau į scenografiją.

Kai pabaigėme institutą, ji išvažiavo į Klaipėdą, o aš - į Panevėžį. Retsykiais viena pas kitą atvažiuodavome, bet dažniau rašydavome laiškus. Aš pasakojau, kas tuo metu vyko Panevėžio teatre, dalinausi bendravimo ir darbo su maestro Miltiniu bei legendinėmis Panevėžio asmenybėmis įspūdžiais. Liejau asmeninio gyvenimo problemas. Ji man - savo gyvenimo ir veiklos detales. Violeta Klaipėdoje kūrė dailės mokyklą, būrė dailininkus, vadovavo Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriui. Buvo tuometės miesto Tarybos narė.

Taip mes susirašinėjome apie dešimtį metų, kol 1975 m. aš atvažiavau į Klaipėdą, pradėjau dirbti Menų fakultete ir bendradarbiauti su Klaipėdos dramos teatru. Mūsų bendravimas tapo dar glaudesnis. Nuolat jaučiau jos globą įleidžiant šaknis į Klaipėdos gyvenimą.

Apie 2010 m. Violeta atnešė mano rašytus laiškus. Jų buvo apie pusantro šimto.

Pradėjau juos skaityti ir atmintyje atgijo prabėgę metai, darbai, pokalbiai, problemos. Iš karto kilo mintis parašyti knygą.

Sofija Kanaverskytė

Rašėte šią knygą dešimt metų?

Su pertraukomis. Jau buvau daug parašiusi, bet kažką paspaudžiau kompiuteryje - ir viskas dingo. Ir niekas nesugebėjo atstatyti. Teko rašyti iš naujo.

Du redaktoriai knygą redagavo. Vienas išbraukė viską, kas buvo nuodėminga.

Ech, kaip gaila.

Žinoma, daug kas liko, tačiau tik tarp eilučių.

Pavyzdžiui, daug kas galvojo, kad legendiniam Panevėžio dramos teatro režisieriui Juozui Miltiniui moterys nerūpėjo. Kai perskaitys mano knygą, sužinos, kad buvo toli gražu ne taip.

Sofija Kanaverskytė

Apie Juozo Miltinio darbo metodus iki šiol sklando legendos. Jums teko su juo dirbti. Kas išliko?

Aš likimui labiausiai esu dėkinga, kad mane suvedė su režisieriumi Juozu Miltiniu. Šiame žmoguje mačiau kosmosą.

Neišdėsčiau viso to savo knygoje, aprašiau tik epizodus.

Tačiau net po jo mirties, visą gyvenimą iki šiol studijuoju jo palikimą.

Jis neparašė knygos, memuarų. Yra kažkur nufilmuotos jo repeticijos, bet tai - tik kalbėjimo lavina. Prasmė glūdi giliau.

Tomas Sakalauskas knygoje „Miltinio apologija“ parašė, ką šis režisierius davė Lietuvai. O tai labai daug. Jis užaugino aktorių žvaigždyną, kuris išgarsino mūsų šalį ne mažiau nei Sabonis.

Kaip maestro tai padarė? Jis nemokė aktorių vaidinti, o mokė mąstyti. Juozo Miltinio mokykla remiasi gyvenimo patirties studijavimu, sunkumų nugalėjimu, ėjimu per erškėčius.

Miltinis ugdė žmones, įskiepydamas jiems poreikį godžiai imti viską, ką gali duoti žmonijos mokslo bei meno pasiekimai.

Mane tai labai žavėjo, tačiau buvo ir kita režisieriaus asmenybės pusė, kurią inspiravo konfliktai, pykčiai, pavydas, vienatvė.

Iš Panevėžio teatro išėjau su ašarom akyse, nuoskaudų našta ir tuščiagarbišku išdidumu...

Sofija Kanaverskytė

Klaipėdoje gyvenate 47-erius kūrybos kupinus metus. Mūsų miesto ir kituose teatruose sukūrėte kostiumus ir scenovaizdžius daugiau kaip 80 spektaklių, 35-erius metus dėstėte scenografiją teatro specialybės studentams, kūrėte siužetus ir kompozicijas legendinėms Jūros šventės eitynėms, greta to išreiškėte savo idėjas ir personaliniais kūrybiniais darbais, atliktais įvairiomis technikomis. Kurios veiklos darbai jums dabar atrodo svarbiausi?

Be abejo, tai kūrybinė veikla kaip dailininkės ir scenografės. Dirbdama pedagoginį darbą prarasdavau daug energijos, kurią galėjau skirti kūrybai.

Tą supratau, kai išėjau į pensiją. Kai atsirado daugiau laiko ir nebeslėgė jokie įsipareigojimai, gimė mano darbai, kuriuos laikau brandžiausiais.

Tai ciklai „Lietuvos valdovai“, „Lietuvos didieji“, „Lietuvos prezidentai“. Juose įgyvendinau savo ilgamečius meninius ieškojimus ir įprasminau savo pilietinę poziciją. Paskutinėje, drauge su Rugile Cibauskite surengtoje parodoje „Kontrastai - kur dingsta laiko ribos“ pristačiau dvylikos kūrinių-apmąstymų ciklą, kuriuo išreiškiau savo nuomonę šiuolaikinių žmonijos problemų kontekste.

Sofija Kanaverskytė

Greta turtingos profesinės veiklos, išgyvenote asmeninę dramą. Sovietmečiu pagimdėte dukrą būdama neištekėjusi ir viena pati ją užauginote. Ką jums teko dėl to patirti?

Ką patyriau - aprašiau savo knygoje. Vienas epizodas: kai pagimdžiau dukrytę, guliu ligoninės lovoje ir girdžiu, kaip valytojos ar slaugės kalba: „Girdėjai, ta merga be skausmo pagimdė.“ O kita atsako: „Joms ir sekasi, gimdo be skausmo, bet jų niekas neateina pasitikti išleidžiant jas iš ligoninės.“

Tačiau kai mane išrašė, mus pasitiko gražiausias Panevėžio vyras, dukros tėtis, su nuostabių rožių puokšte rankose.

Mylėjau tą žmogų, negalėjau be jo gyventi ir jis be manes taip pat, bet mūsų meilė buvo tokia kaip Šekspyro dramose, o gal dar sudėtingesnė. Mes draugavome penkiolika metų, o vienoje troboje išgyvenome vos penkiolika mėnesių. Mano dukros tėvas buvo maniakiškai pavydus. Nebeištvėrusi nepagrįstų pavydo scenų, pasiėmusi dukrytę, išėjau iš namų į nežinią.

Po mano išėjimo jis dar gyveno šešerius metus. Gėrė, ritosi į duobę, iš kurios išbristi jau buvo nebeįmanoma. Dėl visko kaltino tik mane.

Jis nusižudė. Prieš nusitaikydamas į save, šovė į dukrą ir į mane, tačiau tik paskutinis šūvis buvo taiklus. Paliko laišką, kuriame buvo parašyta: „Palaidokite mus kartu. Tai bus mūsų tikras apsiženyjimas“...

Sofija Kanaverskytė

Fatališka jūsų istorija. Tikite lemtimi, ar manote, kad žmogaus pats yra savo likimo kalvis?

Man atrodo, kad gyvenimas yra tam tikrų atsitiktinumų grandinė. Atsitiktinumas, kad manęs nenušovė, kad nežuvo dukra.

Kas tuos atsitiktinumus režisuoja? Tikiu Angelo Sargo globa.

Didžiausias aukojimas eina iš rankų. Kas gali daugiau paaukoti nei mūsų rankos? Rašytojas rašo, muzikantas groja, statybininkas stato, gydytojas gydo. Rankos yra mūsų instrumentas aukojimui.

Tikite Dievą?

Aš tikiu Dievo buvimu. Tikiu dieviška visatos jėga, kūrybine galia.

Net mokslas jau pripažįsta, kad dieviška jėga egzistuoja. Ar jai reikia melstis „Tėve mūsų“? Klausimas, į kurį nežinome atsakymo.

Kaip yra iš tikrųjų - sužinosime, kai numirsime. Vien dėl to numirti - įdomu.

Sofija Kanaverskytė

Galvojate apie mirtį?

Mano naujojoje parodoje yra darbas „Gulbės giesmė“. Galbūt skamba tragiškai, manant, kad gulbė, būdama nebylė, sugieda tik kartą - prieš mirtį. Bet yra optimistinė versija: gulbės giesmė reiškia paskutinį kartą, bet nebūtinai prieš mirtį. Po to gulbė gali gyventi dar ilgai. Gali įvykti atsitiktinumas, kad aš dar ilgai pagyvensiu. Dar galiu ką nors sumąstyti (šypsosi). Mano gulbės giesmė yra ilgesio giesmė. Tai ilgesys gerumo, kilnumo, dosnumo.

Manau, kad kiekvienas žmogus kaip gulbė turi stiebtis aukštyn, ilgėdamasis idealo. Net jeigu jo nėra, net jeigu jo niekada nebus. Ilgesys yra svarbiausia. Jis kviečia tolyn.

Todėl rašau antrą knygą. Pirmoji knyga parašyta pirmuoju asmeniu, o antrąją rašau trečiuoju.

Ji yra apie žmogaus pasiaukojimą dėl idėjos, už kurią jis gali atiduoti paskutinį kraujo lašą.

Sofija Kanaverskytė

Kas yra jūsų gyvenimo idėja, dėl kurios atiduotumėte paskutinį kraujo lašą?

Į šį klausimą atsako mano kūrinys „Aukojimas“. Didžiausias aukojimas eina iš rankų. Kas gali daugiau paaukoti nei mūsų rankos? Rašytojas rašo, muzikantas groja, statybininkas stato, gydytojas gydo. Rankos yra mūsų instrumentas aukojimui.

Auka yra tai, kas daroma nesavanaudiškai - dėl gėrio, šviesos, tiesos. Aukojimas spindi kaip saulė.

Kam aš paaukočiau paskutinį savo kraujo lašą? O dėl ko tu, Jurga, jį atiduotum?

Sofija Kanaverskytė, „Gulbės giesmė“

Sofija Kanaverskytė, „Gulbės giesmė“

Manau, kad dėl vaikų.

Aš taip pat paskutinį kraujo lašą atiduočiau dėl anūkytės Ievos Bernadetos, dėl dukros Agnės. Daugiau neturiu kam.

Bet kaip įdomu. Kiek aš uždaviau šį klausimą, dauguma moterų atsakė taip pat - kad pasiaukotų dėl vaikų. O vyrai dažniausiai atsako, kad paskutinį kraujo lašą paaukotų už Tėvynę.

Taip ir turi būti - moterys aukoja už tai, ką palieka po savęs Žemėje, o vyrai, kad apgintų tą žemę.

Sofija Kanaverskytė. „Aukojimas“.

Sofija Kanaverskytė. „Aukojimas“.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder