Stinta-pūki, lįsk į tinklą!

Šią žiemą storo ledo ant Kuršių marių nebuvo ir vargu ar besulauksime. Nepaisant to, pamario vėjai į Kuršių neriją vis viena atpūs jau dešimtmetį Nidoje organizuojamą „Stintapūkio“ šventę, kuri vyks vasario 17-19 d.

Parodomoji stintų žvejyba bumbinant vyks... krante, ant molo, todėl mieliems skaitytojams siūlome susipažinti su jos yatumais iš arčiau, mintimis stovint ant apledėjusių marių. Šių eilučių autoriui prieš porą metų teko gyvai stebėti procesą ir bendrauti su bumbinimo specifiką išmanančiais nidiškiais, išsaugojusiais šio archajiško amato tradiciją.

Burtažodis ir vilionės

Poledinė baidomoji žvejyba, atrasta ir išplėtota pietryčių Baltijos įlankose (Aistmarėse ir Kuršių mariose), yra išskirtinis, unikalus pamario gyventojų paveldas visoje Europoje. Ypač ištobulino baidomąją žvejybą bumbinant Kuršių nerijos kopininkai. Kai kada tokį žūklės būdą vadina romantiškiausiu, netgi muzikavimu.

2021-ųjų vasarį poledinė bumbinamoji stintų žvejyba oficialiai papildė Nacionalinį nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Tuo pačiu metu į jį įtraukta ir poledinė stintelių žvejyba sukant „bobas“ Lūšių ežere, Ignalinos rajone; šiųmetės „Stintapūkio“ šventės metu bus pristatytas ir šis žūklės metodas.

Ant užšalusių Kuršių marių iš toli girdimas ir aidu platybėse atsimušantis bumbinimas yra daugiau nei sumanus žvejų sugalvotas būdas žiemą pagauti laimikį. Mitų ir realybės linija čia gana plona.

Švariai nuvalius ledo paviršių eketė kertama specialiu ledo kirviu ydziku, kuriuo mojuoti ne taip ir lengva. Deniso NIKITENKOS nuotr.

„Stinta-pūki, stinta-pūki, lįsk į tinklą, lįsk į tinklą“, arba „stiinta pūki, stiinta pūki, stinta, stinta, stiinta pūki...“ Šis nuolat žvejų kartojamas savotiškas burtažodis yra tapęs kone vizitine kortele, prekės ženklu, tačiau jo kilmė - vis dar apgaubta paslapčių skraiste.

Frazėje „stinta-pūki“ užkoduoti dvejų žuvelių pavadinimai: tai visų gerai žinoma, agurkais kvepianti stinta ir ešerinių šeimos pūgžlys, kurį vietiniai vadindavo ir tebevadina pūkiu. Jis turi pelekus su labai aštriais (ypač – nugaroje) spinduliais. Dėl šios priežasties tokį laimikį labai sunku išimti iš tinklo, kuris plyšta, tad žvejai nelabai jį mėgsta.

Įdomu tai, jog kol kas nepavyksta atsekti priminių šaltinių, kas ir kada sugalvojo minėtą neįmantrią, bet įsimenančią dainelę-užkalbėjimą, naudotą žūklaujant ant Kuršių marių ledo.

Iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos Kuršių nerijoje gyvenę vietiniai kuršininkai tokio posakio nenaudojo, tad peršasi nedrąsi prielaida, jog tai – jau XX a. antrojoje pusėje galimai rinkodaros tikslais ar filmų apie pamarį kūrėjų sugalvotas, pritaikytas posakis.

Nors ir kyla abejonių dėl jo autentiškumo, šis burtažodis noriai naudojamas dabarties žvejų nesukant sau galvos, ar jis paveldėtas iš šių kraštų autochtonų, ar naujadaras.

Dar spurdančios, ką tik iš tinklaičio ištrauktos stintos. Žvejai sako, jog tai – labai plėšri, viską pakeliui į nerštavietes ryjanti žuvis.

Deniso NIKITENKOS nuotr.

Dar viena diskusijų kelianti detalė: neretai bumbinimas interpretuojamas kaip stintų viliojimas. Lietuvos bankas 2019 m. išleido dvi progines monetas: 1,5 euro vario-nikelio lydinio (30 tūkst. egz.) ir 10 eurų sidabrinę (3 tūkst. egz). Dailininkės Eglės Ratkutės kurtuose piniguose užrašyta: „Stintų žvejyba viliojant“. Išties toks apibūdinimas – labiau romantizuotas ar net klaidingas.

Ritmingas, ilgai skleidžiamas garsas (po ledu girdimas dvigubai aiškiau) tiesiog sukelia žuvims paniką. Jų tuntai pradeda blaškytis į šonus, taip įkliūdami ir į tinklus. Kita versija - daužant vieną lentos galą, kitas stuksendavo į ledą iš vidaus tokiu būdu sukurdamas smarkią, žuvis tiesiai į tinklus vejančią vibraciją.

Taikus, bet laukinis

Remintis istoriniais šaltiniais, bumbinimą senovėje labiau praktikavę neturtingi žvejai, nes jie neišgalėdavo nusipirkti didelių, po ledu traukiamų tinklų, tik trumpesnius.

Poledinės žūklės viliojant procesas vykdavęs taip: pirmiausia žvejai mariose specialiu kirviu (ydziku) iškirsdavo didelę stačiakampę eketę. Apie 12 m ilgio 2-3 kartys su pritvirtintais tinklais (jie vandenyje turi išsiskleisti žvaigždiškai) pašaunamos pro eketės pakraščius, o per vidurį į vandenį kišama 4-5 m ilgio eglinė (esą tokia geriausiai skleidžia garsą) lenta be šakų su gale pritvirtintu ąžuoliniu skersiniu (kliūgiu). Kad lenta neslystų į vandenį, ji apsukama virve. Iš vandens tuomet kyšo penktadalis lentos.

Prie jos galo, kyšančio iš vandens, ant rogių krašto, kėdutės ar kaladės sėsdavosi žvejys su ovaliomis, aptašytomis kuokelėmis (jas pokario žvejai vadindavo „kalatuškėmis“) ar pailgais plaktukais, vadinamaisiais šliegiliais (buoželėmis), ir ritmiškai mušdavo į prikaltą ąžuolinį skersinį ar lentos briauną. Vietoje kuolelių kartais buvo naudojami akmenys.

 

Senovinių nuotraukų su bumbinančiais žvejais tenka ieškoti su žiburiu. Matyti, kad laikas nepakeitė šio ypatingo žūklės būdo metodikos.

Sakoma, jog kiekvienas žvejys turėdavo savo individualų ritmą: tai lėtėjantį, tai greitėjantį. Esą toks žvejybos būdas - taikus, nes jo metu nedaroma didelė žala žuvų ištekliams: žvejojama nedideliais, mažaakiais tinklaičiais, o žuvys į tinklus viliojamos garsais.

Ši poledinė žvejyba senbuvių buvo vadinama žuvų vilionėmis, „bumbanieke zvejyba”, „pasustes zvejuoatume”. Anot kraštotyrininko Egidijaus Bacevičiaus, pavadinimas „poledinė bumbinamoji žvejyba“ į lietuvių kalbą įvestas tik nuo 2001 metų. „Tai yra latvių kalbos skolinys nuo žodžio „bombardēt” – kaukšėti, pokšėti, bumbsėti ir belsti”, - rašė jis.

Tai – labai senas žvejybos būdas, kurio metodika nepakitusi iki mūsų dienų. Taip žvejota dar Vokiečių ordino laikais (XVI a. pr. valdžia net uždraudė bumbinimą kaip „laukinį” žvejybos būdą). Tiesa, iš vietinių nidiškių galima išgirsti ir tokią istoriją: esą bumbinant gaudyti pradėta dar kuršių laikais (IX a.), tik vietoje ilgos lentos į eketę storą kartį įstatydavo bei per ją kuokomis daužydavo.

Stintų žvejybai viliojant skirta sidabrinė kolekcinė 10 eurų moneta (išleista 2019 m.). Redakcijos archyvo nuotr.

Prietarai nedingo

Užpernai ant užšalusių marių ties Nida buvo organizuota nedidelė kraštotyrinė ekspedicija, kurioje teko dalyvati šių eilučių autoriui. Bumbinimo ypatumus tąkart demonstravo kuršininkės sūnus, Nidoje gimęs ir augęs, draugų Sigiu šaukiamas Zigfridas Kairys ir kraštietis žvejys Vincas Chlebavičius. Abu bumbinti išmoko dar vaikystėje.

Nors ir skamba romantiškai, darbas būdavęs ne iš lengvųjų: senovėje reikėjo ilgai nuolat mosikuoti, sėdėti šaltyje ir dar gauti pliūpsnius vandens pro didelę eketės akį. Kad nesušaltų, kuršininkai esą išgerdavo romo su cukraus gabalėliu ir kavos pupele. Norėdami apsisaugoti nuo vėjo, virš rogių išskleisdavo burę. Dviese bumbinant kai kada pavykdavę ištraukti ir 300 kg stintų.

Abu žvejai atsargiai į išvalytą eketę nuleido eglinę lentą ir paaiškino, jog ši, kaip ir kartis, visada turinti būti švari, be sniego. Atsisėdęs ant dėžės dugno Sigis pradėjo daryti tai, ko neišvysi niekur kitur pasaulyje. Į stipriąją ranką pasiėmęs didįjį bumbalą, į kitą – mažesnįjį, nidiškis ėmė ritmingai daužyti į lentos kliūgį. Pasirodo, tai daryti reikia su išmanymu, ir taisyklingai bumbinti iš karto nepavyks.

Žvejys parodė, kaip bumbina naujokai ir kaip – patyrę. Abiem atvejais vienas bumbalas laikomas prie pat kliūgio, vos pakeltas, o kitu (šiuo atveju – didžiuoju) yra užsimojama plačiai, iš peties. Nepatyrusios rankos vieną kartą daužia didžiuoju kaluku ir dukart mažuoju. „Tuk, tuk-tuk... Tuk, tuk-tuk...“ Įgudęs jau moka sukurti tą rimtą, kuris skamba dainelėje apie stintą ir pūkį: „Tuk, tuk-tuk-tuk, tuk, tuk-tuk-tuk, tuk-tuk, tuk-tuk, tuk, tuk-tuk-tuk...“ Pirmuosius smūgius reikia atlikti stipriai: tuomet nuo atatrankos į kliūgį mažasis bumbalas pats atšoka. Taip mažiau pavargstama.

„Apie penkiolika minučių pabumbini ir žiūri. Dar pabumbini ir trauki tinklus. Tada keliauji kirsti kitą eketę. Būna rytinis ir vakarinis kibimai. Išeini švintant ir grįžti sutemus. Nakčiai galima palikti tinklą eketėje, jei ryški mėnesiena būna. Nuo bumbinimo labai ima skaudėti riešai, todėl siekiama nepersistengti daužant.

Didžiausi kiekiai stintų užeina tada, kai būna smarki srovė iš marių į Klaipėdos uosto įplauką. Stintos plūsta didžiuliais būriais. Mano dienos rekordas – 1 tona 200 kg stintų iš keturių ekečių, naudojant po tris tinklaičius“, - pasakojo Z. Kairys.

Žvejys akimirksniu įkišo iki riešų rankas į ledinį vandenį, ištraukė jas, gerai vieną į kitą patrynė delnus ir ėmė mosikuoti rankomis į šonus, tarsi daug kartų save apkabindamas ir vėl paleisdamas, mušdamas per pečius delnais.

„Taip šildomės: kraujas suplūsta į rankas, kad net gelti pradeda. Juk viską reikia daryti plikomis rankomis, pirštinių nemūvime“, - paaiškino.

Nudelbęs akis į eketę jis burbtelėjo, kad reikėjo degtinės į ją šliūkštelėti taip pamaloninant jūrų dievą Neptūną. Paklaustas, ar išties vis dar gajūs kopininkų žvejų bendruomenėje yra prietarai, Sigis plačiai nusišypsojo.

„Aš kaskart prieš išeidamas į žūklę susipykstu su žmona. Žinoma, juokais, bet tokia yra tradicija norint sėkmę žvejyboje prisivilioti. Mes traukiame per dantį kolegas, jei jiems visiškai nekimba, ir sakome, jog, matyt, žmoną prieš išeidamas bus pabučiavęs. Tada žvejys skambina žmonai ir susibara telefonu. Ir atvirkščiai - jei kam labai sekasi, įtariame, jog bus smarkiai žmoną išbaręs“, - linksmai porino nidiškis.