Sūnų autistą auginanti Simona diagnozę sužinojo po 3 metų: „Toks vaikas yra ne nuosprendis, o dovana“

Simona Šikšnelytė dalyvauja 15min YPATINGŲ Motinos dienos proga rengiamoje akcijoje, kurioje laukiamos įkvepiančių mamų istorijos. Jeigu jūs esate mama ar pažįstate tokią, kuri savo istorija taip pat galėtų įkvėpti, motyvuoti, nustebinti 15min skaitytojus – siųskite trumpą aprašą el. paštu: [email protected] Žurnalistai, atrinkę istorijas, asmeniškai su jumis susisieks, pakalbins, 15min portale pasidalins jūsų istorija

Per Motinos dieną UAB „Biofarmacija“ vienai iš Ypatingų mamų padovanos maisto papildų grožiui ir sveikatai „bioODA MAX filler“.

Visas mamų istorijas galite rasti ČIA.

Autizmas diagnozuotas po trejų metų

Pirmo vaiko besilaukusios Simonos nėštumas buvo gana sudėtingas – moteriai buvo atšokusi placenta, ji kraujavo, jautė pykinimą ir kurį laiką gyveno gulėjimo režimu. Vis dėlto gydytojai jokių grėsmių kūdikiui neįžvelgė.

„Kadangi turiu klubų sąnarių displaziją, nuo pirmos nėštumo sekundės žinojau, kad bus atliktas planinis cezario pjūvis. Mantas gimė laiku, buvo pilnai išnešiotas ir dešimtbalėje kūdikių skalėje įvertintas devynetu. Vystymasis atitiko visus normatyvus, todėl nebuvo matyti, jog kažkas yra ne taip“, – pasakoja S.Šikšnelytė.

Pirmieji autizmo simptomai pradėjo ryškėti, kai Simonos sūnui buvo kiek daugiau nei metai. Tuo metu jis dažnai ėmė rikiuoti daiktus, įtartinai vedžioti akis, plasnoti rankomis – anot mamos, tai yra pirmieji požymiai, tačiau tada ji to dar nežinojo.

„Kai Mantui buvo kiek daugiau nei dveji, išleidome jį į privatų darželį. Iš pradžių viskas buvo gerai, bet vėliau už netinkamą elgesį jį pradėjo bausti, nebevesdavo į lauką. Jis buvo tikrai aktyvus, tačiau kurį laiką galvojome, kad neramumas kyla dėl nustatytų alergijų“, – prisimena S.Šikšnelytė.

Pervedus Mantą į bendrojo ugdymo darželį, problemų atsirado dar daugiau. Simonai dėl kylančių bėdų tekdavo ne tik dažnai kalbėtis su grupės auklėtoja, bet ir aiškintis direktorei, pas kurią eidavo bent kartą per savaitę.

„Auklėtoja pasakodavo, kad jį sunku pasisodinti organizuojamame ryto rate, jis neatlieka užduočių, daužo žaislus, stumdo kitus vaikus, neklauso būdamas lauke. Iš direktorės girdėdavau, koks baisus mano vaikas, kaip jis sugadina visas šventes. Jos tikslas buvo kuo greičiau išgrūsti mus iš darželio, nors pati auklėtoja Mantą labai mylėjo“, – sako mama.

Iš direktorės girdėdavau, koks baisus mano vaikas, kaip jis sugadina visas šventes

Matydama vis daugiau signalų, kad kažkas su jos sūnumi yra ne taip, Simona kreipėsi į specialistus. Iš pradžių apsilankiusi Pedagoginėje psichologinėje tarnyboje šeima iš karto buvo nukreipta į raidos centrą, nes Manto bruožai buvo itin panašūs į tipinių autistiškų vaikų.

„Prisimenu, per pirmą 40 minučių trukusią konsultaciją Mantas nušlavė gydytojos kabinetą, išmėtė visus daiktus, pačią gydytoją mušė. Po ilgo laukimo eilėje galiausiai buvo atlikti tyrimai ir išėjome su diagnoze“, – pasakoja S.Šikšnelytė.

Suvokti diagnozę buvo sunku

Simona niekada anksčiau nebuvo susidūrusi su autizmo diagnoze, o prieš 4-erius metus, kai Mantui buvo patvirtintas sutrikimas, apie tai, anot mamos, buvo itin mažai informacijos. Todėl išėjusi pro gydymo įstaigos duris, S.Šikšnelytė neslepia jautusi daug emocijų.

„Išeini su dokumentu rankoje ir supranti, jog tavo gyvenimas verčiasi aukštyn kojomis. Iš karto kilo klausimų, kodėl mūsų šeimai taip atsitiko – juk Mantas buvo planuotas, lauktas... Atrodo, aš, būdama graži, išsilavinusi, dirbanti moteris pagimdžiau brokuotą vaiką. Vis dėlto esu pakankamai stipri, todėl sugebėjau susidoroti su tokia informacija“, – pripažįsta Simona.

Greitai su išgirsta informacija susidoroti turėjusi Simona pripažįsta, kad laikotarpis buvo sudėtingas, tačiau ji tikina išmokusi savo vaiką priimti ir besąlygiškai mylėti.

„Išeini su diagnoze, turi gaires, kaip padėti vaikui, bet kas turi padėti man? Pagalbos reikia ne tik vaikui, bet ir jo mamai, – tvirtina S.Šikšnelytė. – Vis dėlto greitai supranti, kad neturi, kur dingti, ir nustoji savo sūnų lyginti su įprastos raidos vaikais, džiaugiesi kiekvienu jo asmeniniu pasiekimu. Žinoma, iki šito reikia priaugti, daug išgyventi, o tai priklauso nuo moters požiūrio ir emocinio stabilumo.“

Išeini su diagnoze, turi gaires, kaip padėti vaikui, bet kas turi padėti man? Pagalbos reikia ne tik vaikui, bet ir jo mamai

Iš karto po išgirstos diagnozės į rankas save suėmusi Simona pripažįsta, kad pradžia buvo itin sunki. Jai teko ilgai kovoti dėl sūnaus vietos specialiame darželyje, nuolat išsiprašyti iš darbo, todėl už supratingumą ji iki šiol yra dėkinga savo vadovams.

„Mes metus laukėme, kol gausime vietą darželyje, todėl tą laiką turėjome lankyti bendrojo ugdymo įstaigą, kurioje nuolat jautėme spaudimą, kada išeisime. Kai pagaliau gavome vietą, palengvėjo – Mantas papuolė į autistukų grupę, kur viskas pritaikyta tokiems vaikams, visi reikiami specialistai yra po vienu stogu, – sako S.Šikšnelytė. – Kol laukėme eilėje, aš Mantą pas visus specialistus vežiojau privačiai. Tai kainavo be proto didelius pinigus.“

Nors kai kurios mamos, jų vaikams diagnozavus autizmą, atlieka genetinius tyrimus siekdamos išsiaiškinti, kodėl buvo nustatytas sutrikimas, Simonos teigimu, tam atsakymo nėra. Ji tik žinojo, kad svarbu diagnozę išsiaiškinti kuo anksčiau, nes laiku pradėjus dirbti su vaiku, galima pasiekti geresnių rezultatų.

Vaikas su specialiaisiais poreikiais yra dovana

Anot Simonos, daugiausia sunkumų jai kėlė ne vaiko auginimas, o žmonių atsiribojimas ir nesupratingumas. Mama aiškina, kad problemų kyla Manto elgesyje, todėl aplinkiniai, matydami, jog vaikas netinkamai elgiasi, iš karto linkę linčiuoti.

„Visuomenės nepriėmimas skaudina. Labai daug draugų atsisijojo, nes jie nesuprasdavo Manto elgesio. Matydami, kad jis blogai elgiasi, pradėdavo įžeidinėti, negražiai replikuoti, bet niekas nesigilino, kodėl vaikas taip daro. Yra buvę atvejų, kai jis būdamas mažesnis dar nemokėjo pamatuoti savo jėgų ir, norėdamas pakviesti kitą vaiką pažaisti, netyčia jį stumtelėjo. Vaiko tėtis pradėjo rėkti, koks jis blogas, ir kad iškvies policiją“, – piktinasi S.Šikšnelytė.

Susidoroti su kilusiais sunkumais mamai padėjo psichologo pagalba ir bendraminčių mamų grupė, kur būdavo vedami specialūs užsiėmimai. Būtent jie padėjo Simonai suprasti, kad tokia ji yra ne viena.

„Man reikėjo psichologo, kuris padėtų nurimti, susidėlioti mintis, – pripažįsta S.Šikšnelytė. – Aš Mantui paaukojau 4-erius metus juodo darbo. Anksčiau jis mane lupdavo, kandžiodavo rankas, o dabar viena draugė prasitarė, kad jeigu Manto nepažinotų, net nepagalvotų, jog jis turi specialiųjų poreikių. Rezultatas labai glosto širdį.“

Simona neslepia, kad išlaikyti stiprybę jai padėjo ne tik specialistai bei darbas su savimi, bet ir sūnus, kuris mamą itin subrandino. Per tą laikotarpį ji suprato, kad nė vienas žmogus nieko daryti neprivalo, o jeigu išreiškia norą padėti, S.Šikšnelytė tai priima kaip dovaną.

„Aš išmokau kontroliuoti savo emocijas – būdama pikta ar jausdami blogai, negaliu prieiti prie vaiko, nes jis viską pajaus, – sako Simona. – Liko kelios mano draugės, kurios pačios augina vaikus ir daug su jais dirba, mokydamos, kaip reikia Mantą priimti, aiškina, kad jis kartais elgiasi kitaip, bet yra geras ir su juo galima draugauti. Aš už tai esu be galo joms dėkinga.“

Aš išmokau kontroliuoti savo emocijas – būdama pikta ar jausdami blogai, negaliu prieiti prie vaiko, nes jis viską pajaus

Simona visą laiką motinystę derino su darbu ir yra dėkinga vaiko seneliams, kurie mamą visur išleidžia, o patys prižiūri Mantą. Būtent jie padėdavo Simonai išgyventi sunkiausias dienas, kai, rodos, jau svirdavo rankos.

„Aš bet kada galiu paprašyti artimųjų pagalbos, o tai padeda ne tik Mantui pakeisti aplinką, bet ir leidžia man pailsėti, realizuoti save kitur. Paskui lengviau galiu atsiduoti darbams“, – šypsosi Simona.

Mamą iki šiol kankina klausimai, kaip sūnus vystysis toliau, ar ateityje galės būti savarankiškas, dirbti, sukurti šeimą. Vis dėlto atsakymų Simona nežino, tačiau matydama progresą, viliasi, kad viskas bus gerai.

„Mantas yra adekvatus, sąmoningas, jam nėra nustatytas intelekto sutrikimas, mokosi pirmoje klasėje, kur jam tikrai neblogai sekasi, rytais paruošia man kavą, pats išneša šiukšles, su vyresniais draugais eina į parduotuvę. Visi šie dalykai tarsi maži stebuklai teikia vilties, kad jam pavyks gyventi savarankišką gyvenimą“, – sako S.Šikšnelytė.

Jau 7-erius metus augindama sūnų autistą, Simona pabrėžia, kad vaikas su specialiaisiais poreikiais nėra nuosprendis. Priešingai, tai yra dovana, kadangi tokie vaikai atkeliauja tik pas stiprias moteris. Be to, S.Šikšnelytė skatina kitas mamas suprasti, jog reikia išmokti gyventi ne tik vaikų gyvenimą, bet ir savąjį.

„Reikėtų nebijoti ieškoti pagalbos sau, kreiptis į psichologus. Nepamirškite, kad esate moterys ir skirkite sau tiek laiko, kiek tik leidžia galimybės. Žinoma, yra be galo sudėtingų vaikučių, nuo kurių negalima nuleisti akių, bet vis tiek dauguma jų išeina į darželius, mokyklas, dienos centrus – tos kelios valandos yra skirtos jums. Nueikite į masažą, paskaitykite knygą. Žiūrėkite į viską optimistiškiau“, – pataria Simona.