Aušra Širvinskienė: kad yra priklausomas, žmogus sužino paskutinis

Tapusi vadove ji žada ne tik tęsti pradėtus reikšmingus darbus, bet ir įgyvendinti ambicingą planą – RPLC paversti šalies metodinio vadovavimo centru.

- Respublikiniame priklausomybės ligų centre dirbate jau nuo 2000-ųjų. Iš kur ta ištikimybė ir atsidavimas?

- Centre pradėjau dirbti atsitiktinai – kartu su Pasaulio sveikatos organizacija atėjau čia atlikti vieno mokslinio darbo tyrimo. Bet žinote, nėra nieko amžinesnio už laikina. 

Likau, nes mane sudomino ši sritis – tiek iš mokslinės, tiek iš klinikinio darbo perspektyvos.

Priklausomybė, kaip fenomenas, ilgą laiką visuomenėse buvo skirtingai traktuojamas. Mane visada domino ir žavėjo mokslinis šios problemos tyrinėjimas, o RPLC yra vienintelė didžiulė organizacija Lietuvoje, leidžianti į šitą sritį pažiūrėti iš įvairių perspektyvų ir kartu su užsienio šalių mokslininkais ieškoti geriausių sprendimų.

- Pradėjote nuo eilinio specialisto darbo su pacientu, kilote iki skyriaus vedėjos, vėliau – iki direktorius pavaduotojos pareigų. Kas pasikeitė, ėmus vadovauti?

- Pagrindinis skirtumas yra atsakomybė. Nuo šiol į problemą žvelgiu ne tik iš centro ar į centrą, bet šalies mastu. 

Keliu tokį ambicingą uždavinį – tapti metodinio vadovavimo centru visiems kitiems specialistams, dirbantiems su asmenimis, turinčiais priklausomybių problemų: ir psichikos sveikatos centrams, ir socialinėms tarnyboms. 

Siekiu, kad dirbtume visi ant tos pačios bangos, kad būtų tiek mokslinis žinomumas, tiek supratimas apie metodus.
- Ar ateinate su nauju idėjų paketu, ar ketinate tęsti darbus, kuriuos pradėjote drauge su buvusiu centro direktoriumi Emiliu Subata?

- Tikrai bus tęsiami darbai. Emilis Subata yra savo srities specialistas, vertinamas tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Jo pradėti darbai reikšmingi ir juos tikrai tęsiu.

- Žinoma, taip pat norisi įlieti ir naujovių. Esu pasirinkusi tris kryptis. Sieksiu, kad norintiems sveikti nuo priklausomybės žmonėms ir jų artimiesiems pagalba būtų prieinama ir suteikta ypač profesionaliai, mokslu grįstais metodais. 

Antra, pacientas sveiksta efektyviai tuomet, kai darbuotojas yra įsitraukęs ir motyvuotas. Išskirtinį dėmesį skirsiu sudaryti optimaliausias sąlygas darbuotojams. Trečia – teiksime nuolatinę ekspertinę metodinę pagalbą už įstaigos ribų.

- Kokia yra priklausomybių situacija Lietuvoje? Kas kelia didžiausią susirūpinimą?

- Nerimą kelia tarp jaunimo plintantys elgesio modeliai. Plinta vadinamosios naujos psichoaktyviosios medžiagos: sintetiniai kanabinoidai ir sintetiniai katinonai. Tai – didelis iššūkis pasaulyje.

Paskutinės tendencijos - opioidinių psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas, ypač Vilniaus mieste. Girdime, kad gyventojai skundžiasi matantys vis daugiau žmonių, turinčių priklausomybę, klausia, kaip juos pasiekti, kaip gauti pagalbą.

- Ar vis dar bijoma kreiptis pagalbos? Dėl kokių priežasčių?

- Be jokios abejonės, viena jų yra stigma. Kartais ir iš politikų girdime neteisingą žodyną, šios problemos menkinimą arba priešingai – problemos demonizavimą, kas žmones tikrai atgraso kreiptis pagalbos. 

Jiems atrodo, kad, pripažinę ligą, atsidurtų beviltiškųjų sąraše, būtų paženklinti etikete. Su stigma dirbome ir dar dirbsime daug metų. Stengsimės, kad jos šalyje mažėtų.

Bendraudama su kitoje srityje dirbančiais specialistais, pavyzdžiui, kardiologais ar onkologais, pastebiu dar vieną dalyką. 

Mes kultūriškai dar esame užstrigę: mąstome, kad problema praeis, išsispręs savaime, kad dar galiu pats, palauksiu, pažiūrėsiu. 

Toks nuolatinis atidėliojimas, savęs apgaudinėjimas, vidinės motyvacijos stoka... Galbūt trūksta prevencinių pagalbos būdų, kurie skatintų žmones nebijoti kreiptis pagalbos ne tik dėl stigmos, bet dėl vidinės baimės: ar tikrai čia bus saugu gydytis, ar aš pasveiksiu. 

Žmonės bijo kreiptis ir į onkologą, nes jam gali diagnozuoti vėžį. Bet ar tikrai bus geriau, jei nesikreips?

- O gal nutinka ir taip, kad žmonės tiesiog neatpažįsta priklausomybės?

- Mėgstu sakyti tokį palyginimą, kad priklausomybė nuo kitų ligų skiriasi tuo, kad žmogus, kuris susirgo, apie ligą sužino paskutinis. 

Visi aplinkui mato, bet tas žmogus nenori, bijo pripažinti.

Taigi svarbus darbas su artimaisiais: kad padėtų sergančiajam ir taikytų teisingus elgesio modelius. Nes pastebime, kad noras padėti kartais virsta į hiperglobą, kuri labiau kenkia, negu padeda.

- Kiek priklausomybių prevencijos klausimu centras bendradarbiauja su kitomis institucijomis?

- Aktyviai bendradarbiaujame tiek su Sveikatos apsaugos ministerija – esame daugelio darbo grupių nariai, tiek su psichikos sveikatos centrais, kurie yra tie pirmieji taškai, kur žmonės kreipiasi pagalbos.

Taip pat bendradarbiaujame ir su universitetinėmis ligoninėmis, kai jau reikalinga gydyti gretutines ligas. Glaudžiai bendraujame su Santaros klinikų Infekcinių ligų centru, socialinės paramos skyriais, vaiko teisių apsaugos tarnybomis, vaiko gerovės komisijomis, kurios, esant reikalui, nukreipia žmones pagalbos.

- Ar daug nepilnamečių gydomi nuo priklausomybių?

- Taip, nepilnamečių tikrai turime. Turime atskirą skyrių Klaipėdos, Kauno ir Vilniaus filialuose. Netrukus Vilniuje bus atidarytas naujas skyrius.

Dažniausiai pagalbos vaikams ieško tėvai, tačiau pasitaiko, kad kreipiasi ir patys 16-17 metų amžiaus jaunuoliai.

Pats besigydančiųjų skaičius nėra katastrofinis – psichoaktyviąsias medžiagas jaunuoliai vartojo ir anksčiau. Tačiau neramina žalingesnis jaunuolių vartojimas. Pagrindinė problema ta, kad dabar vartojamos daug žalingesnės medžiagos, tad pasekmės ir žala matoma daug greičiau.

Dosjė

Išsilavinimas:
Vilniaus universiteto sociologijos magistro diplomas.
Vilniaus universiteto daktaro laipsnis (socialiniai mokslai).
Darbo patirtis:
2000-2006 m. – PSO pakaitinio priklausomybės nuo opioidų gydymo ir ŽIV/AIDS profilaktikos tyrimo koordinatorė, Kauno medicinos universitetas.
2003-2014 m. Socialinės ir psichologinės pagalbos skyriaus vedėja, Vilniaus priklausomybės ligų centras.
2005-2008 m. – EQUAL projekto „Nugalėk priklausomybę“ projekto vadybininkė. Socialiniai paramos projektai.
2009 m. – dabar – Vilniaus universitetas, lektorė.
2011 m. – dabar – Jungtinių Tautų Narkotikų ir nusikalstamumo biuras, tarptautinė konsultantė.
2014-2017 m. – direktoriaus pavaduotoja, Vilniaus priklausomybės ligų centras.
Nuo 2017 m. – direktoriaus pavaduotoja, RPLC.