Dažnai nepastebima psichologinė trauma: ką išgyvena mūsų vaikai
Įsivaizduokite vaiką ar paauglį, kuris kasdien į mokyklą nešasi ne tik kuprinę, bet ir skaudžius išgyvenimus – patirtą ar matytą smurtą, netektis, bauginančias patirtis. Ši istorija – ne išimtis. Tai atskleidė naujas Lietuvoje atliktas tyrimas.
Kas yra vaikų psichologinė trauma?
Vaikų psichologinė trauma – tai patirtis, su kuria vaikas nebegali susitvarkyti vienas. Ji sukelia stiprų stresą ir gali palikti ilgalaikių pasekmių. Tai gali būti smurtas šeimoje (fizinis, emocinis), seksualinis išnaudojimas, artimo žmogaus netektis, nuolatinis patyčių patyrimas, apleistumas, sunkios ligos arba bauginantys įvykiai, tokie kaip avarijos ar konfliktai namuose.
Svarbu suprasti, kad trauma nebūtinai yra vienas „didelis“ įvykis – kartais tai būna mažesni, bet nuolat pasikartojantys patyrimai, kurie ilgainiui griauna vaiko saugumo jausmą. Vaikų trauma ne visada pasireiškia akivaizdžiai. Kartais vaikas tiesiog pasikeičia. Verta atkreipti dėmesį, jei vaikas tampa neįprastai uždaras ar nerimastingas, dažnai skundžiasi miego ar pilvo skausmais, sunkiau susikaupia mokykloje, staiga keičiasi elgesys ar nuotaika, ima vengti žmonių ar veiklų, kurios anksčiau patiko.
Šie ženklai nebūtinai reiškia psichologinę traumą, tačiau jie rodo, kad vaikui gali reikėti daugiau dėmesio ir palaikymo.
Ką parodė naujas tyrimas?
Paaiškėjo, kad trauma nėra tik į klinikas patekusių vaikų problema – ji būdinga ir vaikams, kurie niekada nesikreipė pagalbos. Buvo lyginamos dvi vaikų grupės – tie, kurie gydomi klinikose dėl psichikos sunkumų, ir vaikai iš bendrosios populiacijos.
Rezultatai verčia suklusti:
• Klinikose gydomų vaikų grupėje daugiau nei 4 iš 10 vaikų patyrė fizinį smurtą, o tarp vaikų iš bendrosios populiacijos beveik 8 iš 10 buvo patyrę daugiau nei vieną potencialiai traumuojantį gyvenimo įvykį.
• Klinikoje gydomiems vaikams buvo būdingi sunkesni psichologiniai sunkumai – stipresni potrauminio streso simptomai (PTSS), ryškesnė disociacija, neigiamos nuotaikos ir įsitikinimai, jog „pasaulis yra pavojingas, o aš – trapus“, dažnai net atitiko PTSS kriterijus, nors psichologinė trauma iki patekimo į kliniką dažnai buvo neatpažinta. Šie vaikai taip pat jautė mažesnį tėvų, mokytojų ir bendraamžių palaikymą.
• Vaikai iš bendros populiacijos turėjo mažiau ir silpnesnių simptomų, tačiau dalis jų vis tiek demonstravo kliniškai reikšmingą potrauminį neigiamą mąstymą ir didesnę PTSS riziką. Tai reiškia, kad pagalbos reikia ne tik „ligoninės vaikams“. Tuo pat metu vaikai iš bendrosios populiacijos jautė daugiau tėvų, mokytojų ir bendraklasių palaikymo, kuris siejosi su mažesniais traumos simptomais.
• Abiejose grupėse didesnė trauminių patirčių gausa buvo reikšmingai susijusi su potrauminio streso simptomais, emociniu užsitęsusiu stresu ir neigiamu savęs bei pasaulio vertinimu.
• Socialinė parama – tėvų, mokytojų, draugų palaikymas – yra apsauginis skydas. Vaikai, kurie jaučia palaikymą, turi mažiau psichologinių sunkumų, net patyrę kelias traumas. Tai dar kartą patvirtina, kad artima ir palaikanti aplinka gali reikšmingai sušvelninti traumos poveikį vaikui.
Kodėl tai svarbu visuomenei?
Psichologinė trauma dažnai lieka nematoma. Vaikas gali atitikti potrauminio streso sutrikimo kriterijus, bet niekas to gali nepastebėti. Tai reiškia, kad mokyklos, bendruomenės ir artimieji turi būti budrūs. Paprastas dėmesys, pokalbis, palaikymas gali apsaugoti nuo ilgalaikių pasekmių.
Ką kiekvienas iš mūsų gali padaryti?
• Pirmiausia – pastebėti. Jeigu vaikas staiga pasikeitė, tapo uždaresnis, nerimastingas, prastėja mokymasis ar santykiai, tai gali būti ženklas.
• Antra – kalbėti ir klausyti. Saugi, rami, nekaltinanti erdvė padeda vaikui atsiverti: paklauskite, kaip jis jaučiasi, leiskite jam pasakyti „nemalonius“ dalykus be baimės.
• Trečia – kurti palaikančią aplinką. Namai, mokykla, būreliai – vietos, kur vaikas turėtų jaustis saugus ir girdimas.
• Ketvirta – kreiptis pagalbos. Jeigu įtariate psichologinę traumą, pasitarkite su specialistais (psichologais, psichoterapeutais). Ankstyva pagalba gali užkirsti kelią ilgalaikėms pasekmėms.
• Galiausiai – būkite pavyzdžiu. Jūsų pastovumas, ramybė ir rūpestis kuria vaiko saugumo jausmą ir stiprina jo atsparumą. Ir nepamirškite: jūsų dėmesys ir rūpestis yra didžiausia apsauga nuo ilgalaikių pasekmių.
Vaikystė neturi būti kova. Dažnai vaiką nuo ilgalaikių pasekmių apsaugo vienas dalykas – suaugęs, kuris pastebi laiku. Jei suteiksime vaikams saugumą ir palaikymą, galime pakeisti jų ateitį. Trauma yra nematoma, bet jos pasekmės – labai realios ir galinčios trukti visą gyvenimą.
Rašyti komentarą