Druska – pigus ir populiarus prieskonis: kokia ji gali būti ir kuo ją pakeisti?

Pati populiariausia yra akmens druska, kurią žmonės nuo seno naudoja ir maistui gardinti ar derliui konservuoti, ir šiltiems kompresams ar peršalusiai gerklei skalauti.

Kaip prieskonis druska yra labai skalsi – užtenka žiupsnelio, kad patiekalo skonis pasikeistų.

O persūdžius juokaujama, kad virėjas įsimylėjo – mintimis yra kažkur kitur. Tad naudoti druską virtuvėje reikia atidžiai bei pamatuotai.

Iš žemės gelmių ar jūros išgaunamas mineralas yra vertinamas daugelį amžių, tačiau Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) vienam suaugusiam asmeniui rekomenduoja suvartoti ne daugiau kaip 5 gramus druskos per dieną.

Dar prieš atsirandant šaldytuvams bei prekybos centrams, mūsų protėviai druską naudojo kaip priemonę maistui konservuoti ir išsaugoti.

Viduramžiais druska buvo itin vertinga dovana.

Ji pastebi, kad medikai ir mitybos specialistai dažnai akcentuoja, kad žmonės per retai atkreipia dėmesį, kad dalyje produktų šio mineralo jau yra ir papildomai sūdyti nereikia.

Moksliniais tyrimais nustatyta, kad vartojant daug druskos (kitaip – natrio chlorido), dėl per didelio natrio kiekio į kraujagysles patenka daugiau vandens, bendras kraujo kiekis jose padidėja, o tai didina kraujospūdį.

Aukštas kraujospūdis yra susijęs su didesne širdies, insulto ar inkstų ligų rizika.

Galima išbandyti alternatyvius prieskonius, taip pat – daugiau sužinoti apie sūrią gamtos dovaną.

Kas gali pakeisti druską?

Nesvarbu, ar tai būtų šviežios aitriosios ar rūkytos paprikos, džiovinti dribsniai ar milteliai – tai puikus būdas suteikti patiekalui skonio išvengiant druskos arba jos sumažinant.

Aitriąją papriką barstykite pamažu ir dažnai ragaukite – visada galite įberti daugiau.

Aitrioji paprika patiekalo skonį atskleis ne prasčiau negu druska.

Beje, panašų efektą gali suteikti ir šlakelis citrinų sulčių – ypač salotose, žuvies ir vištienos patiekaluose.

Kitas druskos konkurentas yra gremolata – tradicinis Lombardijos prieskonių mišinys.

Šį derinį sudaro smulkintas česnakas, tarkuota apelsino ar citrinos žievelė ir smulkiai supjaustytos švelnios žolelės, pavyzdžiui, petražolės, bazilikai ar mėtos.

Užbarstykite ant žuvies, paukštienos, makaronų ir ar ryžių patiekalų prieš pat patiekimą, kad skonis būtų ryškus ir šviežias.

Traškūs džiūvėsėliai, riešutai ar sėklos dar labiau pagerina skonį ir suteikia tekstūros.

Druskos kaina – stabiliai žema

Vis dėlto įvairios prieskonių alternatyvos neištirpdo druskos populiarumo. Viena iš to priežasčių – nedidelė produkto kaina.

Daugiausia šios rūšies druskos atkeliauja iš Ukrainos. Natūraliai joje yra mažai jodo, tad gamintojai neretai praturtina produktą šiuo elementu, siekdami, kad jis niekuo nenusileistų jūros druskai.

Jūros druska į lietuvišką prekybos tinklą atgabenama iš vaizdingų jūrinių valstybių – Ispanijos, Kroatijos ir Slovėnijos.

Daugiausia tai – smulki druska, todėl atseikėti gaminant ar valgant yra paprasta ir patogu.

Visiškai natūralus produktas yra išlaikęs vertingiausius jūros vandens elementus.

O šios druskos gamybos tradicijos – iš kartos į kartą perduodami standartai, žinios ir įgūdžiai. 

Himalajų druska į Lietuvą atkeliauja daugiausia iš Pakistano.

Sklando legenda, kad vieną iš didžiausių druskos kasyklų pasaulyje šioje šalyje atrado Aleksandras Makedonietis, per savo žygį į Aziją 326 metų prieš Kristų.

Pasakojama, kad imperatoriaus kariuomenei sustojus pailsėti, karvedžio žirgas ėmė laižyti akmenis – paaiškėjo, kad sūrūs luitai yra vertingų druskos klodų dalis. 

Lietuvoje Himalajų druska išpopuliarėjo palyginti neseniai – ne tik kaip prieskonis, bet ir kaip lempos ar žvakidės.

Neįprastą rožinę spalvą Himalajų druska įgyja dėl joje esančių magnio, kalcio, kalio ir kitų mineralų priemaišų.

Tad išradingi virtuvės šefai rožinį mineralą neretai panaudoja patiekalų puošybai.

Kaip ir kitos druskos, Himalajų druska gali būti maišoma su įvairiomis žolelėmis – kuriami originalūs prieskonių mišiniai.