Dviejų diabetu sergančių mergaičių mama: visoms mamoms skaudėtų badyti savo vaiko pirštukus dešimtis kartų per dieną

Liga visam gyvenimui užklupo netikėtai

Evos (7 m.) ir Godos (10 m.) mama Kristina Dovydaitienė, gyvenanti nedideliame Šakių mieste, pasakoja, kad cukrinio diabeto diagnozė šeimoje atsirado netikėtai: „Pirmiausiai susirgo vyresnėlė Goda.

Buvo didžiulis šokas, vaiką paguldė į reanimaciją, manęs šalia neleido. Vėliau laukė ilgas ir skausmingas mokymosi procesas: skaudžiausia buvo pirštukų badymas bent 20 kartų per dieną tam, kad pamatuoti gliukozės kiekį organizme.

Visos mamos žino – kai skauda vaikui, skauda ir pačiai.“

Susigyvenus su dukros liga, po metų laiko smogė kita žinia – diabetu serga ir jaunesnioji Eva: „Darėme privalomuosius medicininius tyrimus prieš pirmą klasę.

Kraujo tyrimai parodė, kad ir mažesnioji serga pirmojo tipo diabetu. Tuo metu buvo labai sunku: juk susirgimo priežastys neaiškios, šeimoje istoriškai tokių atvejų irgi nėra buvę.

Jaunesnioji Eva jau nemažai suprato apie ligą ir net pati ramino mamą: „Mamyte, nesijaudink.

Kai mano gliukozės rodikliai bus aukšti – aš pašokinėsiu ant batuto, o kai bus žemi – suvalgysiu saldainį“, – su šypsena prisimena K. Dovydaitienė.

Diabetas – liga dėl kurios gėda?

Sužinoję, kad jų vaikas turi pirmojo tipo diabeto diagnozę, tėvai iš pradžių jaučiasi lyg dirbdami gydytojais – juk kiekviena klaida gali sukelti vaikui skausmą ar pakenkti jo sveikatai. Tėvai turi išmokti nuolat stebėti gliukozės rodmenis, kruopščiai sverti maistą, suleisti atitinkamą dozę insulino ir skatinti vaiką aktyviai leisti laisvalaikį.

„Gyventi su šia diagnoze yra sunku. Esu girdėjusi atvejų, kad vaikas nebuvo priimtas į darželį būtent dėl diabeto.

Aplinkiniai ne visada geranoriškai priima šią ligą. Skaudina tai, kad dažnai gėdinamos mamos – esą jos kaltos dėl vaikų diagnozės.

Kuo daugiau žmonės supras apie diabetą, kuo daugiau tėvų galės užtikrinti savo vaikams modernias ligos sekimo priemones, tuo mažiau visuomenė diskriminuos žmones, sergančius šia vis dažniau susergama liga,“ – pasakoja K. Dovydaitienė.

Nuolatinis būklės sekimas gelbsti gyvybes

Šiandien mergaitės gyvena kiek įmanoma komfortabilų ir aktyvų gyvenimą – lanko baseiną, cirko būrelį ir taip džiaugiasi pilnaverte vaikyste. Nepagydomą ligą suvaldyti padeda naujausios technologijos: pastaraisiais metais Lietuvoje atsiradę nuolatiniai gliukozės matuokliai (CGM) leidžia stebėti gliukozės kiekio svyravimus ir nedelsiant reaguoti.

„Kai sužinojau, kad man nereikės daugiau nei 400 kartų per mėnesį badyti vaiko pirštukų – palengvėjo.

Sistema duomenis apie vaikų būklę automatiškai atnaujina kas 5 minutes, o tai padeda jaustis ramiau, geriau kontroliuoti ligą.

Juk be modernių technologijų tėvams tenka mažiausiai kas 2 valandas matuoti gliukozės koncentraciją organizme paimant kraują iš piršto. Tokiu atveju negali vaiko palikti vieno – nemažai tėvų dėl to meta darbus, nuolat neišsimiega“ – pasakoja dviejų mergaičių mama.

Pašnekovė priduria, kad nuolatinė gliukozės matavimo sistema naudotis paprasta: mergaitės pačios seka situaciją tiesiog mobiliojoje aplikacijoje, o tik išgirdusios garsinį signalą apie pasikeitusį gliukozės kiekį – įspėja mamą.

Deja, šeimos, kurios šiandien neturi finansinių galimybių ir tyrimus atlieka rankiniu būdu tikrai negyvena taip patogiai.

„Deja, modernūs įrenginiai šiandien nėra valstybės kompensuojami, todėl nemažai sergančiųjų yra per brangūs.

Tikiu, kad šiuolaikinės technologijos gali padėti gyventi komfortabilų gyvenimą su kuo mažiau nuolatinės įtampos šeimoje.

Tikslus diabeto būklės kontroliavimas užbėga už akių labai baisioms komplikacijoms kaip apakimas, kraujagyslių pažeidimai ar net koma. Iki šiol neturėjome nei vieno priepuolio,“ – sako K. Dovydaitienė.