Endoskopiškai operuojanti sinusus, grąžinanti kvėpavimo lengvumą pro nosį ir ramų miegą gydytoja pasakoja, jog itin subtilaus ir atsakingo chirurgijos meno neretai mokosi ant lavonų galvų.
- Kaune neseniai vyko praktiniai kursai, kuriems specialiai iš Amerikos atgabentos donorų galvos. Lietuvoje aukoti kūno dalis medicininiams tikslams vis dar praktikos neturime?
- Donorų galvų gauti sudėtinga. Ar palikti palaikus mokslui – jautrus klausimas. Pati prie tokių kursų esu pripratusi, kadangi daugelyje jų esu buvusi užsienyje.
Štai spalį buvau Italijoje, Sant’Anna ligoninėje Komo mokslinės grupės organizuojamuose žandinio sinuso chirurgijos ir transmaksiliarinio priėjimo kursuose, apimančiuose ir odontogeniniorinosinusito gydymą.
Mokymai vyko ant lavonų galvų. Mokėmės, kaip endoskopiškai, tai yra be pjūvio atlikti tam tikras operacijas. Seniau buvo atliekamos tik radikalios žandinio sinuso operacijos, o dabar – tik iš nevilties.
Operuojant radikaliu būdu yra pavojus pažeisti trišakį nervą, veide gali išlikti skausmas, likti patinęs skruostas. Šiuolaikinė prienosinių ančių chirurgija atliekama tik endoskopiškai.
Taip nukeliauti galima net iki paciento smegenų. Otorinolaringologas kartu su neurochirurgu operuoja kaukolės pamato auglius pro nosį, ausį, pro orbitą.
Taip išvengiama plačių, didelių, traumuojančių pjūvių. Vis dėlto endoskopinė sinuso operacija – lengviausia operacija, kuria galima žmogų ir nužudyti.
Šalia sinuso – smegenys, jame – optinis nervas, arterija, todėl pažeisti gyvybiškai svarbias struktūras didelė rizika. Turime stengtis nesukelti kraujavimo, nazolikvorėjos, infekcijos. Tai itin atsakinga chirurgija. Jos mokomasi po truputį.
- Moteris chirurgė – nebe tabu. Vis dėlto chirurgija ilgai laikyta vyriška profesija...
- Istoriškai chirurginės specialybės, įskaitant otorinolaringologiją, buvo labiau vyriškos. Moteris dažnai geba derinti precizišką chirurgiją su švelnumu ir žmogiškumu, remiantis abipusiu dialogu ir bendradarbiavimu.
Moters vadovės buvimas profesinėje bendruomenėje keičia stereotipus ir įkvepia kitas gydytojas. Medicinoje stebima didžiulė konkurencija.
Kad ką nors pasiektų ar užsitarnautų populiarumą, moterims reikia daugiau įdirbio.
Tačiau moters lyderystė yra ne tik profesinės kompetencijos, bet ir platesnio požiūrio į sveikatos sistemą, kolektyvą ir pacientą sintezė.
Moterys aktyviai domisi naujausiomis technologijomis, perduoda ne tik bazines žinias, bet ir gydytojo humanistines vertybes.
- Tikrai, ledus pramušėte. Už ypatingus nuopelnus medicinoje, Klaipėdos vardo garsinimą ir didelį indėlį Respublikinei Klaipėdos ligoninei Alfonso Žalio labdaros fondas apdovanojo jus „Angelo sargo“ nominacija, buvote nominuota Metų gydytojos kategorijoje.
- Nerealus įvertinimas. Buvau nustebinta. Turėjau pasitikrinti, ar iš tikrųjų tai vyksta. (Juokiasi.) Man tai buvo ypač jautrus momentas, ypatingas įvykis.
Kai ištarė mano vardą, pakirto kojas. Šią statulėlę dabar laikau ant darbo stalo. Pernai ligoninės LOR skyrių palikus septyniems kolegoms, likau viena.
Ėmiausi skyrių kurti iš naujo. Dabar jame dirba keturi nuolatiniai gydytojai, turime tris atvažiuojančius profesionalus.
Prie mūsų prisijungė ir Lietuvos otorinolaringologų draugijos vadovė med.m.dr. Irina Arechvo. Dirba tokie garsūs gydytojai kaip m.m.dr. Paulius Vaičiulis, doktorantūroje studijuojantis Tomas Jakštas.
Į kolektyvą įsiliejo med.m.dr. Rimantas Mačiulaitis, grįžo pas mus rezidentūros metu dirbusios talentingos gydytojos Ieva Rojutė-Pocienė ir Justina Auželytė.
Didžiuojuosi skyriaus kolektyvu, ligoninės bendruomene, Respublikine Klaipėdos ligonine, kuri jau ketvirtą kartą pelno geriausios ligoninės vardą.
- Specializuojatės ir subtilioje plastikos chirurgijoje. Ar įnoringi čia pacientai?
- Nosis operuoju kartu su plastikos chirurgais Renaldu Vaičiūnu ir med.m.dr. Roku Bogdonu. Rinoseptoplastikas esu atlikusi ir viena.
Vis dėlto tai yra itin atsakinga, jautri operacija. Be to, atsakingai reikia pasirinkti ir pacientą. Neretai jie mato save kitaip – blogiau.
Kartais stebina jaunos merginos, kurios nori būti gražios ir atitikti įsivaizduojamą šiuolaikinį standartą. O taip tik tampa vienodos!
Žmonės praranda specifiškumą, išraiškingus veido bruožus. Kumpesnė nosis turi žavesio. Tai yra žmogaus charizmos dalis.
- Kokios mados dabar vyrauja rinoplastikoje?
- Šiais laikais visi nori būti jauni. Moterys nori riestos nosytės. Dažnai nori tokios kaip mano. (Juokiasi.) Vis dėlto, kas tinka vienam, netinka kitam.
Reikia įvertinti ir anatominius ypatumus. Svarbiausia, kad nosis atliktų savo funkciją – pro ją būtų galima normaliai kvėpuoti.
Be to, reikia įvertinti ne tik atskirai nosį, ausis ar gerklę, o žmogaus visumą: bendrą paciento sveikatos būklę, gretutines ligas, gyvenimo būdą, netgi psichologinę būseną, įvertinti amžių.
Kuo vyresnis pacientas, tuo lėtesnis gijimo procesas. Kartais žmogus kone pusę gyvenimo gyvena su kreiva nosies pertvara, o prasidėjus gretutinėms ligoms, tarkime, širdies nepakankamumui, pradeda labiau trūkti oro. Tuomet sugalvoja išsitiesinti pertvarą.
Garbingame amžiuje, apaugus gretutinėmis patologijomis, galbūt jau nebereikėtų atlikti šios operacijos. Yra nustatyta, kad sėkmingiausios septoplastikos operacijos atliekamos iki 35 metų amžiaus. Tada yra geriausias gijimo procesas ir gaunami geriausi rezultatai.
Gydytojui reikalinga išmintis – veikti vien tik pagal vadovėlinius algoritmus negali. Medicina kaip džiazas – turime šiek tiek improvizuoti. Tinkamai pasirinkti pacientą – menas.
Vis dėlto svarbiausia išlikti žmogumi ir laikytis vertybių: pagarbos, atjautos, empatijos, taip pat pagarbos įstaigai, kolegoms, neišduoti savo įsitikinimų ir svarbiausia – tarnystė žmogui.
- Esate kada nors pasirinkusi „ne tą“ pacientą?
- Visuomet atsiranda atvejų, kai paciento sveikatos būklė dėl operacijos kelia abejonių. Tokiu atveju verčiau apsieiti be chirurginio įsikišimo.
Šiais laikais gydytojai tampa atsargūs. Vis mažiau nori rizikuoti ir už pacientą prisiimti atsakomybę, kadangi vis labiau populiaru nagrinėti pacientų žalas, reikalauti atlygio.
Kartais žmogus ir po penkerių metų sugalvoja, kad gydytojas galbūt padarė klaidą, ir nori prisiteisti pinigų.
O pacientai dažnai nepaiso gydytojų nurodymų dėl pooperacinio laikotarpio. Pavyzdžiui, po LOR operacijų tris savaites negalima aktyviai sportuoti, nes fizinė veikla reikalauja jėgų, sukeldama organizme įtampą, kraujavimą, atsiranda komplikacijų.
Bet pacientas po operacijos nueina nuo Klaipėdos iki Palangos ir atgal, stovi ant galvos, o paskui sako: „jūs gi neperspėjote, kad to negalima daryti...“
„Daktare, mano gyvenimas pasikeitė, pailsiu naktį, išmiegu neprabudęs, nemaniau, kad taip galima kvėpuoti pro nosį, aš užuodžiu kvepalus ir pavasarį, esu dėkingas už galimybę gyventi“, – šie žodžiai man yra didžiausia motyvacija tęsti profesinį kelią, įkvepiantys tobulėti ir žmonėms kurti gerovę.
Dosjė
2005 m. baigė Kauno medicinos akademiją ir įgijo gydytojo otorinolaringologo profesinę kvalifikaciją.
2024-09-01 VšĮ Respublikinė Klaipėdos ligoninė, Ausų, nosies, gerklės ligų skyriaus vedėja-gydytoja otorinolaringologė.
2005-2019 m. – VšĮ Gargždų ligoninė, gydytoja otorinolaringologė.
2019 m.UAB “Northway medicinos centrai”, gydytoja otorinolaringologė.
2015m. UAB”Clinicus Klaipėda”, gydytoja otorinolaringologė.
2014- 2015 m. – Klaipėdos universiteto lektorė.
2009 m.UAB “Lorna”, gydytoja otorinolaringologė
2005-2024 m. – VšĮ Respublikinė Klaipėdos ligoninė, gydytoja otorinolaringologė.
Inovatyvių chirurginių sprendimų (pvz., obstrukcinės miego apnėjos, kriochirurgijos) vystytoja Lietuvoje. Aktyvi dėstytoja sveikatos mokslų srityje, skaito pranešimus konferencijose, dalinasi patirtimi su jaunais gydytojais, šeimos gydytojais, odontologais ir otorinolaringologais.
Lietuvos otorinolaringologų draugijos bei Klaipėdos krašto otorinolaringologų draugijos narė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą