Įtūžis dėl Arūno Dulkio reformų: Ligoninėms jau greit užkals duris

Pagal kokius kriterijus jos bus įtrauktos į juoduosius sąrašus - neatskleidžiama. Medicinos paslaugos bus dar labiau neprieinamos, mat dalis ligoninių tiesiog taps poliklinikomis.

O tikrosios gydymo įstaigos bus praretintos taip, kad artimiausią bus galima pasiekti per valandą. Nors per tiek laiko galima spėti numirti kelis kartus.

Ligoninė - už valandos kelio

Sveikatos apsaugos ministerija oficialiai teigia, kad pertvarkos tikslas - geresnė gyventojų sveikata ir kokybiškesnės sveikatos priežiūros paslaugos. Pertvarkyti įstaigų tinklą planuojama iki 2025 m.

Pasak pertvarką pristačiusio A.Dulkio, Lietuvoje sveikatos priežiūra yra pernelyg sutelkta ligoninėse, nors 80 proc. sveikatos problemų galima išspręsti ambulatorinėje grandyje, kurios stiprinimui ir bus skiriama daug dėmesio. Kaip esą ir patogesniam pacientų judėjimui tarp įstaigų - bus plėtojamos pavėžėjimo galimybės.

„Tikimės, kad galiausiai visi suprasime - gydo ne ligoninių lovos, o specialistai", - pareiškė sveikatos apsaugos ministras.

Įdomu tai, kad jo pirmtakas, buvęs sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga 2018 m. pabaigoje irgi buvo pasišovęs panašiai „reformuoti" ligoninių tinklą (tiesa, plano Seimui įsiūlyti nepavyko), tačiau dabar yra vienas aršiausių A.Dulkio stumiamos pertvarkos kritikų.

Abiejų politikų pagrindinis pažadas sutampa - pacientai iš bet kurio Lietuvos krašto turės pasiekti visą parą paslaugas teikiančią gydymo įstaigą ne ilgiau kaip per valandą (neviršijant leistino greičio).

Kitas panašumas yra tas, kad nė vienas nepaaiškino, kuo kai kurių rajonų gyventojams būtų geriau, jei rajono centre nebeliktų normaliai veikiančios ligoninės.

Tiesa, A.Veryga bent jau buvo įvardijęs, kurios ligoninės turėtų galimybę išlikti.

Vienas kriterijų - kad įstaigoje būtų užtikrintas skubiosios pagalbos teikimas visą parą, paslaugų daugiaprofiliškumas (bent trijų rūšių stacionarinės paslaugos, pvz., chirurgijos, terapijos, pediatrijos, akušerijos, psichiatrijos).

Bent žodžiai protingi

„Didžiausia problema - neaišku, kas lauks dalies ligoninių ir pagal kokius kriterijus jos bus atrenkamos. To klausia ir merai, ir medikai, tačiau atsakymo negauna.

Pasiklausiau, kaip ministras pristato reformą. Pristatymas buvo „įdomus". Jis pareiškė, kad kriterijai bus pristatyti, kai Seimas priims atitinkamus įstatymus. Labai keista.

Kaip tada Seimui priiminėti įstatymus, kai šis net nežino kriterijų? Ministro pasisakymai labai neaiškūs, tad klausimų kyla dar daugiau. Kalba apie konsiliumą, klasterį, „auksinę" valandą.

Atrodo, kad prisiklausė protingų žodžių ir juos vartoja", - „Vakaro žinioms" sakė A.Veryga.

Be to, A.Verygos teigimu, kol nesibaigė pandemija, jokiai reformai nėra laikas, nes ligoninės ir taip turi ką veikti.

„Kai ką tikrai palaikytume. Pavyzdžiui, slaugos ir globos integraciją - kad žmonės nesiblaškytų, kad nereikėtų keturis mėnesius būti vienur, po to - kitur, vienur mokėti, kitur - ne. Bet viskas sumalama, niekas neaišku. Ypač dėl pačių ligoninių", - kalbėjo eksministras.

Įpėdinį kaltina šantažu

Paklaustas, kaip iš dabartinės perspektyvos jis vertina savo ankstesnius planus dalį ligoninių paversti poliklinikomis, A.Veryga sakė, kad elgtųsi panašiai, kaip elgėsi.

„Pats principas nepasikeitė, mūsų siūlytas modelis tikrai būtų geras. Tačiau dabartinis modelis yra ne modelis, o šantažas, kai savivaldybėms sakoma: apsispręskit kuo greičiau (nors nesakoma, dėl ko reikia apsispręsti), nes negausite pinigų. Ir laikas dabar nėra tinkamas, nes sistema ir taip nėra stabiliai funkcionuojanti, dalis ligoninių persiorientavo į „kovidines", - konstatavo A.Veryga.

Jis priminė, kad dabartiniai valdantieji praėjusią kadenciją iš principo prieštaravo sveikatos apsaugos reformai, o atsidūrę valdžioje, patys ją stumia.

„Prisiminkime, kaip Seime traukinėjo korteles, važinėjo po rajonus ir gąsdino, kad viskas bus uždaryta. Ir taip rinkimus laimėjo. O dabar reikia tvarkytis patiems. Mes nenusileisime iki tokio lygio - nevažinėsime ir negąsdinsime žmonių", - pažadėjo politikas.

Ir beždžionės mokėtų

Brukama neaiški reforma gąsdina ir medikus - tiek gydytojus, tiek įstaigų vadovus.

Štai Jurbarko ligoninės Chirurgijos skyriaus vedėjas Vytautas Pėčelis LRT sakė, kad šioje ligoninėje kasdien atliekamos 5-7 skrandžio, tulžies pūslės, cistų, apendicitų ar menisko plyšimų operacijos.

Chirurgas kritikuoja Vyriausybės inicijuojamą pertvarką, kurios tikslas - sumažinti ligoninių skaičių, o daugelį paslaugų teikti ambulatorijose. Po pertvarkos, anot specialisto, Jurbarke būtų galima „operuoti tik odos ir poodinius darinius, dėl visų kitų paslaugų žmonės turės važiuoti į Kauną, Vilnių, Klaipėdą, Šiaulius, Panevėžį", todėl jauni medikai, esant tokioms sąlygoms rajoninėse ligoninėse, neliks, nes kentės jų kvalifikacija.

„Iš odos išoperuoti derinuką nereikia didelio mokslo, gali ir beždžionę išmokyti su skalpeliu žaisti", - vaizdingai pareiškė V.Pėčelis.

Eilės tik ilgės

„Įvykdžius reformą, dalis pacientų negaus paslaugų stacionare ir turės būti namuose, nes kurgi juos suguldysi? Į didžiąsias ligonines visi netilps. Ar kas po namus lakstys ir konsultuos? Nelakstys. Operacijas darys? Namuose nedarys, todėl vis tiek turės būti stacionarizuojami centruose, dėl to juose ilgės eilės", - „Vakaro žinioms" sakė Lietuvos rajono ligoninių asociacijos vadovas Vygantas Sudaris.

Pasak jo, reformos iniciatoriai sako, esą rajonų gyventojai vis tiek nenori gydytis vietos ligoninėse ir veržiasi į centrines.

„Tačiau jie nutyli, kad mes sudėtingų operacijų ir neatliekame. Jei yra sudėtingesnės ligos, siunčiame į aukštesnio lygio centrus, nors pastarieji ir piktinasi, kodėl negydome patys. Tačiau mes neturime tokios teisės, o paskui mums priekaištaujama, kad 60 proc. ligonių iš mūsų išvažiuoja.

Išvažiuoja, nes neturime teisės gydyti", - sakė V.Sudaris, pridurdamas, kad nesudėtingą ligą tikrai galima išgydyti ir rajoninėse ligoninėse, o vietiniai žmonės mieliau ir renkasi tokias ligonines vien jau dėl to, kad galėtų aplankyti artimieji.

Komentuoja Akmenės rajono meras, Lietuvos savivaldybių asociacijos viceprezidentas Vitalijus MITROFANOVAS:

„Sveikatos sistemą reformuoja visi ministrai, kurių gal 18 buvo, ir nė vienam kažkaip nepavyksta. Duok Dieve, kad šiai Vyriausybei pavyktų, nors labai tuo abejoju.

Aš visada klausiu, koks reformos tikslas? Ar sumažinti eiles, nes valdiškose poliklinikose žmonės laukia po du mėnesius, nors jei susimoki, jau kitą dieną gauni paslaugas (nors visi ir taip mokame privalomojo sveikatos draudimo įmokas)? Ar prailginti gyvenimo trukmę? Jokių atsakymų.

Planuojama tik tinklelio pertvarka, nors ne struktūra gydo žmones.

Yra daugybė sisteminių problemų, tačiau jos nesprendžiamos. Norima centrinių ligoninių gydytojams kelti algas, nes verkiama, esą jie gauna tik po 1,5 tūkst. eurų. Tada kyla klausimas, kodėl jie nevažiuoja dirbti į regionus? Nes regionuose nėra gydytojo, kuris uždirbtų mažiau negu 2 tūkst. eurų, o kai kur ir po 3,5-4 tūkst.

Vienas iš viceministrų sako: sudarykite medikams sąlygas - atvažiuos. Tad noriu jį pasikviesti į svečius ir parodyti, kokias sąlygas yra sudariusi mūsų savivaldybė.

Mokame 2,5-3,5 tūkst. eurų algą, duodame 5 metams 60 tūkst. eurų įsikurti, dengiame būsto nuomą, jei medikas nenori būsto pirkti, apmokame transporto išlaidas (150 eurų), jei važinėja į darbą iš kitos vietos ir t.t.

Kokių dar reikia sąlygų, jei yra ir vaikų darželiai, ir visos kitos sąlygos?" - retoriškai klausė V.Mitrofanovas.

Į paties iškeltą klausimą jis turi kelis atsakymus. Visų pirma, didmiesčiuose valstybinių įstaigų medikai paprastai dirba ir privačiame sektoriuje, todėl gauna dvi algas. Taip pat meras įtaria, kad didmiesčiuose, kur pacientai yra turtingesni ir jų yra daugiau, neoficialią trečiąją ar ketvirtąją algą gydytojai gauna „padėkų" forma.

Antras dalykas - ydinga Lietuvos medikų rengimo tvarka, nes studentai visas praktikas atlieka tik didžiosiose ligoninėse, nors užsienyje yra visiškai kitaip. V.Mitrofanovo dukra Edinburge (Škotija) baigė biomedicinos studijas, dabar mediciną studijuoja Kembridže, tačiau nuo pat pirmojo kurso buvo siunčiama praktikuotis į miestelių ligonines.

„Dirbu dvylika metų, tačiau savo ligoninėje nesu matęs nė vieno praktikanto.

O kai su žmona buvau nuvažiavęs pasikonsultuoti į Santaros klinikas, pamačiau, kiek ten daug vaikšto studentų, į vieną ekraną jų žiūri apie 20. Visas studijas praleidžia didžiosiose ligoninėse, todėl įsivaizduoja, kad pas mus yra labai blogai.

Vienai medikei pasiūliau atvykti ir pasižiūrėti, kaip atrodo mūsų miestelis, ligoninė, mokykla, papasakojau apie sąlygas. Atvažiavo ir pasiliko, nes labai patiko, kadangi pamatė, kad Naujoji Akmenė - ne mirštantis miestelis, kaip daug kas įsivaizduoja. Prisiviliojome vieną kraštietę ir vieną vilnietę šeimos gydytoją", - pasakojo V.Mitrofanovas.

Dar viena priežastis, kodėl medikai purtosi provincijos, - nuolatiniai gąsdinimai reformomis.

Koks gydytojas rizikuos atvykti į Naująją Akmenę, kai nėra aišku, ar po metų nebus uždarytas skyrius ar net visa ligoninė? Ir jam teks kraustytis kitur, vaikus vėl vesti į kitą darželį ar mokyklą, kitur darbo ieškotis ir sutuoktiniui, jei gyventi į Naująją Akmenę buvo atvažiavusi visa šeima, ir t.t.

„Mes taip pat rizikuojame. Bijome skirti 60 tūkst. eurų įsikurti terapeutui, nes galbūt po metų nebeliks terapijos skyriaus. Vyriausybės sprendimu pas mus jau uždaryti chirurgijos ir reanimacijos skyriai.

Aišku, gal ir nelogiška chirurgui dirbti ten, kur per savaitę - vos trys operacijos, tačiau reikia sukurti modelį, kaip tokias ligonines su visais skyriais išlaikyti. Deja, mūsų medicinoje pinigai „eina" paskui paslaugą, o ne atvirkščiai, kaip yra kitose valstybėse.

Kas būtų, jei gaisrininkams mokėtume pagal užgesintus gaisrus: 100 eurų už užgesintą tualetą, 500 - už tvarką, 2000 - už užgesintą savivaldybę?" - stebėjosi politikas.

Pasak V.Mitrofanovo, provincijos ligoninėms nerealu pritraukti ir rezidentų, nes jiems reikia vadovaujančio gydytojo.

„Tačiau kodėl negalėtų vadovaujantis gydytojas kartą per savaitę pas mus atvažiuoti, pavyzdžiui, iš Šiaulių respublikinės ligoninės? Jis galėtų konsultuoti mūsų pacientus, o jiems nereikėtų važiuoti į didmiesčius, kur reikia po kelis mėnesius laukti eilėse ir kur būna didžiausių pasityčiojimų.

Apie tai kalbu iš asmeninės praktikos. Kai žmona paskambino dėl galimo gumbelio krūtyje, jai pasakė: paskambinkite po dviejų savaičių. „O kodėl po dviejų, užregistruokite mane dabar", - atsakė žmona. Ir paaiškėjo, kad po dviejų savaičių tik pasakys, ar kada nors užregistruos, nes dabar negali to pasakyti.

Neslėpsiu, teko pasinaudoti savo „antpečiais" - paskambinti į Šiaulių ligoninę ir paklausti, kas čia per nesąmonė. Tada atsakė: „Gerai, tegul žmona atvažiuoja rytoj." Atvažiavome. Prie kabineto - tuščia, nė vieno paciento. Pasirodo, tas laikas buvo rezervuotas paslaugai už pinigus.

Vadinasi, vietų yra, bet..." - stebėjosi V.Mitrofanovas.

Kokias medicinos paslaugas rajonuose reikia išlaikyti?

„Visų pirma, didžiulis dėmesys turi būti skiriamas pirminiam lygiui, konsultacijoms. Ligoninėje, jei joje yra slauga bei palaikomasis gydymas, būtinai turi būti terapinis skyrius. Taip pat turi būti suteikiama galimybė gauti antrinio lygio konsultaciją.

Kelis kartus per mėnesį galėtų atvažiuoti konsultuoti kas nors iš didžiųjų ligoninių, kaip kad į Naująją Akmenę atvažiuoja aukščiausio lygmens urologas prof. Daimantas Milonas.

Jis atvažiuoja kas antrą savaitę, pamato, kad žmogui užtenka vaistų, ir tada šiam nereikia užsiimti kelių mėnesių eilės Vilniuje ar Kaune.

O jei mato, kad kažkas rimto, paskiria operaciją iš anksto paskirtu laiku Kaune. Trečias dalykas - privalo likti stipri reabilitacija. Visose rajoninėse ligoninėse neturi likti stiprių chirurgų, jei jie operuoja tik tris kartus per savaitę. Mes ir patys nenorėtume, kad tokie gydytojai mums atliktų sudėtingas operacijas.

Bet pooperaciniai dalykai turi būti stiprinami vietoje.

Kaip ir pediatrija. Turėtų būti mažiausiai penkios lovos, jei reikia skubios pagalbos, kad vaikui per krepšinio rungtynes prasikirtus antakį nereikėtų jo siūti važiuoti į Šiaulius", - vardijo V.Mitrofanovas.