Įveikti vėžį padeda ir kitoks požiūris į ligą

Onkologinės ligos diagnozę Lietuvoje kasmet išgirsta apie 18 tūkstančių žmonių. Tačiau kovoje su vėžiu svarbus ne tik chirurginis, medikamentinis ar kitas gydymas, bet ir psichologinė žmogaus savijauta bei nusiteikimas. Pastebėta ir įrodyta, kad jei vėžiu sergantis žmogus nusiteikęs optimistiškai, imasi veiksmų ligai kontroliuoti, jo gijimo rezultatai yra geresni.

„Yra tiek daug specialistų, dirbančių kartu, kad žmogus pasveiktų: gydytojų, slaugytojų, jų padėjėjų. Bet pagrindinę vėliavą neša pats žmogus, pacientas, nes nuo jo priklauso labai daug - gydymo sėkmė“, - įsitikinusi Nacionalinio vėžio instituto medicinos psichologė Sandra Birbilaitė, apie tai kalbėjusi Klaipėdoje vykusioje krūties vėžio aktualijoms aptarti skirtoje konferencijoje.

Pasak jos, pacientai ateina su savo patirtimi, lūkesčiais, su savo žiniomis ir įsivaizdavimu, kas yra liga, su ligos diagnozės baime. Vieni dar tik laukia tyrimų rezultatų ir nori išgirsti, kiti ateina jau žinodami rezultatus. Pasak psichologės, labai svarbu, ką pacientams reiškia ta liga - ar ji kelia baimę, ar tai iššūkis, kurį reikia įveikti, ar jį sukausto bejėgiškumas. Svarbu, kaip žmogus moka tvarkytis su stresu, ar turi paramą namuose ir taip toliau. Nuo viso to priklauso, kaip žmogus įsitrauks į gydymo procesą.

„Du tos pačios diagnozės, panašaus amžiaus, panašaus ligos sunkumo, gaunantys tokį pat gydymą pacientai reikšmingai skiriasi gydymo rezultatais. Kyla klausimas, nuo ko priklauso ir kodėl taip yra. Vieni pacientai turi didžiulį norą gyventi, kabinasi į gyvenimą, šalia gydymo daro viską, kad pasveiktų. Kitus paralyžiuoja mirties baimė, nežinomybės baimė, jie nuleidžia rankas. Vos jie nuleidžia rankas, atrodo, kad jų imuninė sistema taip pat savotiškai pasiduoda ir “išsijungia", - pastebėjimais dalijosi S. Birbilaitė.

Išmokstame bejėgiškumo

Pasak psichologės, mokslininkai teigia, kad žmonės prie onkologinės ligos prisitaiko keliais pagrindiniais būdais. Pirmasis įvardijamas kaip kovinė dvasia, kai žmogus aktyviai įsitraukia į gydymo procesą, nebijo iššūkių, toliau gyvena aktyvų gyvenimą, daro viską, ką gali, kad pasveiktų.

Kiti į situaciją žiūri gana ramiai, mano, kad diagnozė yra gana gera, stengiasi gyventi toliau negalvodami apie vėžį, viską atiduoda į gydytojų rankas.

Trečia žmonių grupė yra nerimastingi. Jie visko išsigąsta, nerimauja.

Taip pat dažnai bandant prisitaikyti prie ligos išryškėja bejėgiškumas ir beviltiškumas. Pacientai yra sukrėsti, jų dėmesys sutelktas į gresiančią mirtį, diagnozę jie priima kaip grėsmę, praradimą, pralaimėjimą. Vyrauja įsitikinimas, kad situacija nėra kontroliuojama, žmonės užsidaro, atsisako įprastos veiklos.

„Per metus yra 18 tūkstančių naujų vėžio atvejų, trečdaliui naujų pacientų reikia psichologinės pagalbos. Taip pat yra ir pacientų iš anksčiau, kuriems atsinaujino liga, kuriems užtruko gydymas, kuriems reikia paliatyvios pagalbos“, - apie onkologijoje besispecializuojančių psichologų poreikį kalbėjo S. Birbilaitė.

Pasak S. Birbilaitės, maždaug trečdalis psichologų konsultuojamų pacientų priklauso paskutinei grupei - yra sukrėsti, jaučiasi taip, lyg gyvenimas jau baigėsi.

„Kaip žmonėse apsigyvena bejėgiškumas? Kai gimsta kūdikis, jis būna labai gyvybingas, bet pats bejėgis. Jam pradėjus zirzti ar verkti, atbėga mama, kuri sprendžia problemas. Bet jei mama nekreipia dėmesio, nes jai depresinė būklė, ji nereaguoja, vaikui gali išsivystyti bejėgiškumas. Jis vystosi ir vėliau gyvenime, kai žmogus gauna daugiau kritikos nei pagyrimų“, - kalbėjo psichologė.

Pavyzdžiu ji pateikė mokslininkų atliktą eksperimentą su žiurkėmis, kai gyvūnai buvo išmokyti bejėgiškumo. Net kai buvo sudaromos sąlygos išvengti skausmo, gyvūnai nebandydavo jo išvengti, buvo susitaikę su savo padėties beviltiškumu. Žiurkėms buvo implantuotos vėžinės ląstelės ir buvo stebima, kaip jos prigyja.

Mokslininkai pastebėjo, kad net jeigu patiriama kažkas sunkaus, bet išmokstama tai kontroliuoti, vėžinės ląstelės sunkiau prigyja. Net 63 procentų žiurkių, kurios išmoko kontroliuoti savo padėtį, organizmai atmetė vėžines ląsteles. Tačiau žiurkių, kurios išmoko būti bejėgėmis ir nesipriešinti, grupėje buvo priešingas rezultatas - vėžines ląsteles atmetė tik 23 proc. organizmų.

Kaip tai pasireiškia žmonėms? Dar 1999 metais buvo publikuoti Jungtinėje Karalystėje atlikto tyrimo rezultatai. Buvo stebimos 578 moterys, sirgusios pirmos ir antros stadijos krūties vėžiu. Jų būklė buvo stebima vieną tris mėnesius iki diagnozės ir praėjus metams po diagnozės.

„Buvo stebima, kokią įtaką atkryčiui daro prisitaikymas, depresija, kokie rodikliai yra moterims esant remisijos būsenos ir patiriančioms atkryčius. Statistiškai reikšminga padidėjusi mirties rizika buvo toms moterims, kurioms buvo aukšti depresijos įverčiai. Taip pat statistiškai reikšminga padidėjusi atkryčio rizika buvo toms moterims, kurių bejėgiškumo ir beviltiškumo įverčiai buvo aukšti“, - komentavo psichologė S. Birbilaitė.

Praėjus penkeriems metams po diagnozės 395 pacientės buvo remisijos būsenos, 50 gyveno po atkryčio, 133 buvo mirusios.

Kito tyrimo metu buvo tiriama 2 600 žmonių, stebima jų būklė dešimt metų. Nustatyta, kad tarp pacientų, kuriems buvo diagnozuota depresija ir nerimo sutrikimai, buvo statistiškai reikšmingas didesnis sergamumas vėžiu ir blogesni išgyvenamumo rodikliai.

„Taigi, depresija daro didžiulį poveikį žmogaus sveikimui - sunki depresija padidina mirties tikimybę net iki 40 procentų. Psichologinis distresas, kuris mažiau išreikštas nei depresija, taip pat turėjo įtakos išgyvenamumui“, - komentavo S. Birbilaitė.

Kaip sumažinti bejėgiškumą?

Pasak psichologės, sergamumas depresija tarp onkologinėmis ligomis sergančių žmonių yra tris kartus didesnis nei bendroje populiacijoje, o savižudybių skaičius didesnis daugiau nei keturis kartus.

Dėl to ypač svarbu, kad onkologinėmis ligomis sergantys pacientai būtų stiprūs psichologiškai.

S. Birbilaitės teigimu, psichologiškai stiprūs pacientai pasižymi tuo, kad tiki, jog gali kontroliuoti tam tikrus dalykus, prisiima atsakomybę už savo fizinę ir psichologinę savijautą, labiau orientuojasi į gyvenimą, o ne į ligą, sutelkia vidines jėgas į kitus malonius gyvenimo aspektus, ne vien į ligą ir jos gydymą. Taip pat jie yra santarvėje su savimi ir aplinka bei Dievu.

„Vieni žmonės į ligą reaguoja kaip į iššūkį, kurį reikia įveikti, kiti tai priima kaip pamoką arba net kaip dovaną. Vienas pacientas yra labai gražiai pasakęs, kad liga jį pristabdė ir jis gavo dovaną - žino, kad yra mirtingas, bet gavo gyvenimo dovaną“, - kalbėjo psichologė.

Sumažinti bejėgiškumą padeda požiūrio į ligą ir gydymą keitimas, mitų, susijusių su onkologine liga, sklaidymas, aiškesnis ligos, savo būklės ir gydymo galimybių suvokimas, pasitikėjimu pagrįsto santykio su gydančiu gydytoju užmezgimas.

Taip pat svarbu aktyvumas gydymo metu - koreguojama mityba, sportas, įsitraukimas į malonias veiklas, relaksacijos, meditacijos, maldos, psichoterapija, psichologo konsultacijos.

Svarbu nenuleisti rankų

"Iš pradžių visi bijo, visi patiria šoką, išgyvena mirties baimę, visiems labai baisu. Tačiau vėliau kažkuriuo metu žmogus susiima ir pradeda keisti savo požiūrį. Jis pradeda galvoti, kad jis nenumirė, yra gydomas, bus stebimas, suvokia, kad dar gyvens. Tada žmogus pradeda pats ką nors kontroliuoti. Vieni kontroliuoja mitybą, kiti sportuoja, kažkas pakeičia darbą, pasidaro geresni savo šeimai, atsigręžia į save, savo norus. Kai kurie sako, kad dėl ligos tampa geresniais žmonėmis, pradeda kitaip vertinti gyvenimą.

Tačiau dalis žmonių nuleidžia rankas, pasiduoda nevilčiai, depresijai, tamsioms mintims. Šiuo atveju labai reikia psichologų, psichiatrų įsitraukimo. Reikia, kad gydantys medikai laiku pastebėtų tokią žmogaus savijautą ir nusiųstų pas specialistus„, - “Vakarų ekspresui" sakė S. Birbilaitė.

Kai kurie žmonės pas psichologus vengia lankytis baimindamiesi dar vienos diagnozės ar turėdami kitokių baimių. Kiti ateina tik kartą, tačiau problemų per vieną apsilankymą neįmanoma išspręsti. S. Birbilaitė pabrėžė, kad onkologijos psichologai neskiria diagnozių, o tiesiog kviečia pasikalbėti. Psichologai padeda atsakyti į tam tikrus klausimus - kaip apie ligą pasakyti šeimai, bendradarbiams, padeda išspręsti tam tikras problemas.

Medikai, pasak S. Birbilaitės, taip pat turi skirti dėmesio gydančiam santykiui sukurti. Svarbus pirmas susitikimas su pacientu, nes būtent tada sukuriamas paciento pasitikėjimas. Reikalingas žmogaus nuraminimas, informavimas, atsakymas į pacientui svarbius klausimus. Taip pat svarbus jautrus tiesos sakymas.

„Visi pacientai nori žinoti tiesą, bet jie nori, kad tai būtų pasakoma jautriai, paliekant viltį. Vilties onkologijoje yra labai daug - viltis pasveikti, viltis gyventi su liga gydantis, viltis nekęsti skausmo, nebūti paliktam, gauti paramą. Šitos viltys keičiasi, tačiau žmogui jos labai svarbios“, - pabrėžė psichologė.

Sidebar placeholder