Ką mato žmogus komos būsenoje – liudytojų parodymai
Daugelis mano, kad koma yra sąmonės netekimas arba labai gilus miegas. Tačiau iš tiesų tai yra organizmo apsauginė reakcija į traumą, infekciją, staigų medžiagų apykaitos sutrikimą, apsinuodijimą ar insultą ir kitus panašius dalykus.
Kai su žmogumi atsitinka kažkas panašaus, jo smegenys patiria stiprų stresą ir „išjungia“ sąmonę, kad išsaugotų gyvybę. Kartais tuo pačiu tikslu gydytojai pacientą įveda į dirbtinę komą.
Manoma, kad tokiu „ekonominiu“ režimu žmogus nereaguoja į išorinius dirgiklius, nes jam reikia taupyti išteklius. Tačiau, kaip paaiškėjo, tai ne visada tiesa.
Paprastai pirmas dalykas, kurį klausia išgyvenusiųjų tokį būseną, yra tai, ar komos būsenoje žmogus girdi. Kai kurių liudytojų teigimu, taip. Be to, komos būsenoje žmogus gali atmerkti akis – tai atsitinka, jei koma nėra gili (paviršutinė) arba kai jis jau iš jos išeina.
Yra ir trečias variantas: kai pacientas ilgai nepabunda iš komos, jis pereina į vegetatyvinę būseną ir patenka į vadinamąją „pilkąją zoną“, kurioje gali būti metų metus. Įdomu, kad riboje tarp gyvenimo ir mirties organizmas pradeda stabiliai veikti: atsistato kvėpavimas ir pulsas, atsiranda miego ir budrumo ciklai.
Pacientas taip pat gali atmerkti akis, judinti rankas, kojas, o jei kalbame apie tai, ar komos būsenoje žmogus gali verkti, tai būtent toks atvejis. Tačiau sąmonė lieka išjungta. Arba beveik išjungta?.. Tai įvertinti, net naudojant naujausius diagnostikos metodus, labai sunku.
Socialiniame tinkle „Reddit“ žmonės iš viso pasaulio pasidalijo asmeniniais prisiminimais apie patirtą komą – ir jie visi skirtingi. Kai kurie neprisimena, kaip praėjo tas laikas, kai kurie matė ryškius sapnus ir košmarus, o kai kurie apibūdina iš kūno išėjusią patirtį – tarsi jie stebėtų viską, kas vyksta, iš šalies. Štai ką jie pasakoja:
„Prieš daug metų po smegenų operacijos kelias dienas praleidau dirbtinėje komoje. Prisimenu, kaip keletą kartų atgavau sąmonę maždaug ketvirtadaliu, kai mane stumdydavo ar spardydavo per apžiūras. Girdėjau pokalbius, bet nejaučiau jokių realių pojūčių (tarsi visas mano kūnas būtų „užmigęs“). Aš negalėjau nei pajudėti, nei kalbėti.“
„Mano mama patyrė smegenų kraujavimą 80-aisiais. Ji sakė, kad būdama komos būsenoje, praktiškai mirties riboje, jautėsi taip ramiai, tarsi gulėtų ant žolės gražią vasaros dieną, nesirūpindama niekuo.“
„Man tai buvo gilus miegas be sapnų. Aš nesuvokiau nieko, kas vyksta aplinkui. Atsibudau po savaitės ir nežinojau, kas esu ir kas yra mano šeima.“
„Mano vyras buvo be sąmonės beveik mėnesį. Jis nieko apie tai neprisimena, visą tą laiką jis sapnavo ryškius sapnus, kad jį pagrobia ir jis iš visų jėgų bando išsilaisvinti.“
„Mano mirusi žmona buvo dirbtinėje komoje beveik tris savaites po autoavarijos, kurioje patyrė sunkius sužalojimus. Kai ją pažadino, buvo baisu matyti, kaip ji žiūrėjo į šalis, bandydama suprasti, kur yra. Pirmieji žodžiai, išsprūdo iš jos lūpų, buvo: „Duok man cigaretę“, o tada: „Kas tu esi?“ Jos trumpalaikė atmintis buvo laikinai ištrinta, bet kažkur giliai smegenyse ji vis dar prisiminė, kad rūko“.
„Mūsų šeimos draugas po sunkios avarijos pateko į komą, o kai pabudo, pradėjo klausinėti savo seserų, kurios buvo šalia, ar nemirė kokia nors žvaigždė. Jo seserys buvo šokiruotos, nes žinoma asmenybė mirė maždaug trečiąją šio žmogaus komos savaitę.
„Mano mama turėjo smegenų aneurizmą, ji komoje gulėjo savaitę. Kai atsibudo, ji manė, kad žaidžia biliardą bare su dviem gerais draugais, kurie mirė prieš metus... Man patinka galvoti, kad jie jai palaikė kompaniją ir linksmino, kol ji buvo tokioje būsenoje.“
„2011 m. vasario mėn., po gimdymo cezario pjūvio, man įvyko plaučių arterijos tromboembolija ir aš atsidūriau reanimacijoje, prijungta prie dirbtinio plaučių ventiliavimo aparato. Man pasakė, kad būsiu komoje tris dienas, bet aš visą tą laiką aiškiai prisimenu: tiesiog stovėjau prie sienos. Viskas, ką mačiau, buvo balta, bet aš tiesiog buvau ten.
Po trijų dienų aš pabudau ir pajutau dusulį su ETT vamzdelio burnoje. Bandžiau jį nuimti, bet mano rankos ir kojos buvo surištos. Ir tada man šovė į galvą, kad aš vis dar gyva...“
„Mano mama du kartus mirė dėl širdies problemų. Pirmą kartą ji patyrė išorinę patirtį, kai paliko savo kūną ir stebėjo iš kambario kampo, kaip ją gaivina. Ji prisimena visą procesą iki smulkmenų ir buvo pasiryžusi grįžti dėl mūsų, vaikų...
Antrą kartą ji sakė, kad prisimena tik neįtikėtiną ramybės jausmą. Kuo ilgiau tai truko, tuo ramiau ji jautėsi, bet ji vėl grįžo, pasiryžusi likti dėl vaikų, ir mes jai už tai be galo dėkingi.“
“Aš nežinojau, kad esu komoje, kol neprabudau. Aš girdėjau viską, kas vyko aplinkui. Tiesiog negalėjau kalbėti. Tai kaip košmaras, iš kurio bandai pabusti. Todėl visiems sakau: kalbėkite su artimaisiais, bet neaptarinėkite rimtų sveikatos problemų ar kokių nors sprendimų, kuriuos planuojate, nes mes jus girdime!“
Yra labai daug panašių liudijimų, bet net tie, kurie neprisimena, kas vyko „anapus“, arba tie, kuriems pasisekė „ten“ praleisti laiką gerai, sutaria dėl vieno: jie nenorėtų ten grįžti.
Šaltinis: unian.net
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą