Kaip suaugusieji atpažįsta, kad serga autizmu

Apie autizmą pradėta kalbėti palyginti neseniai, praėjusio amžiaus pradžioje. Dėl simptomų specifiškumo įvairios autizmą lydinčios "keistenybės" buvo nurašomos kaip charakterio bruožai.

Interneto ir socialinių tinklų dėka daugelis žmonių sužinojo apie autizmą, taip pat apie kitus psichikos ir psichiatrijos sutrikimus.

Viena vertus, tai labai gerai - tokios žinios gali padėti žmonėms pastebėti problemą ir atkreipti į ją dėmesį.

Kita vertus, į nerimą linkę žmonės ėmė ieškoti trūkstamų ligų požymių ir priskirti sau klaidingas diagnozes.

Suaugusiųjų autizmas

Autizmas yra smegenų veiklos sutrikimų, kuriuos gali lemti genetiniai, mechaniniai (smegenų pažeidimai) ar kiti veiksniai, rezultatas.

Autizmo požymiai paprastai pasireiškia ankstyvoje vaikystėje.

Tačiau autizmas nebūtinai tęsiasi nuo vaikystės, pasitaiko, kad autizmas išsivysto suaugus, o aplinkiniai net nespėja laiku suprasti, kas vyksta, ir suteikti reikiamos pagalbos.

Dažniausiai, kai kalbama apie suaugusiųjų autizmą, kalbama apie (RAS), autizmo spektro sutrikimus - tai sudėtingi psichikos raidos sutrikimai, kai žmogus patiria socialinę dezadaptaciją, turi rimtų socialinės sąveikos problemų.

Suaugęs autistas gali turėti bendravimo problemų, pasikartojančio elgesio, gali atsirasti motorinių ir sensorinių sutrikimų.

Suaugusiųjų autizmo raidos požymiai dažnai painiojami su depresija, tiesiog bloga nuotaika, laikoma problemų šeimoje, darbe ir pan. pasekme.

Dažniausiai suaugusiesiems išsivysto netipinis autizmas arba Aspergerio sindromas.

Aspergerio sindromą turintys žmonės, nepaisant pastebimų bendravimo ir socializacijos problemų (jie gali būti uždari, keistuoliai, šiek tiek nerangūs), dažniausiai sėkmingai dirba ir yra visaverčiai visuomenės nariai.

Suaugusiųjų autizmo simptomai

Autizmo spektro sutrikimų turintiems žmonėms būdingi šie socialinio bendravimo ir sąveikos sutrikimai:

• Nesugebėjimas susipažinti su naujais žmonėmis, užmegzti santykius.
• Vengimas bendrauti žodžiu visais būdais. Saviraiškos sunkumai tiek verbaliniu, tiek neverbaliniu būdu.
• Artimųjų ignoravimas.
• Pasyvumas, nuolatinė išsiblaškymo būsena.
• Susidomėjimo ankstesniais pomėgiais praradimas, interesų rato apribojimas.
• Sunkumai suprantant ir interpretuojant kitų žmonių emocijas. Nereagavimas į aplinkos emocijas, dažnai aplinkos suvokiamas kaip empatijos stoka.
• Nuolatinis lėtinis nuovargis.

Specialistai pažymi, kad suaugęs žmogus, sergantis netipiniu autizmu:

• Sunkiai supranta, ką kiti galvoja ar jaučia. Jie gali atrodyti nemandagūs ir nesidomintys kitais žmonėmis.
• Jie tampa labai neramūs dėl socialinių situacijų.
• Šiems žmonėms sunku susirasti draugų ir jie mieliau renkasi vienatvę.
• Jiems sunku išreikšti savo emocijas ir jausmus.
• Šie žmonės paprastai vengia akių kontakto ir gali susinervinti, kai kas nors prie jų priartėja per arti arba juos paliečia.
• Šie žmonės gali viską priimti labai pažodžiui ir nesupranta sarkazmo.
• Turi nusistovėjusią kasdienę rutiną ir labai nerimauja, jei reikia ką nors keisti. Kruopščiai planuoja dalykus prieš pradėdami juos daryti.
• Jie labai atidūs smulkioms detalėms, pastebi smulkius modelius, jautrūs kvapams ir garsams, kurių žmonės paprastai nepastebi.

Tuo pat metu kas trečias autistas gali apsieiti be pagalbos. Daugelis šių žmonių, nepaisant bendravimo problemų, sėkmingai dirba savo darbą. Vyrams autizmas diagnozuojamas dažniau nei moterims.

Sudėtingoms autizmo formoms būdinga:

• Ritualinis valgymo elgesys, vartojami tik tam tikri maisto produktai, išrankus valgymas.
• Suaugusiesiems, sergantiems autizmu, būdingas pasikartojantis arba ritualinis elgesys, pavyzdžiui, monotoniškai pasikartojantis kūno kilnojimas.
• Esant dideliam stresui ir nuovargiui, visiškai nutraukia bendravimą su kitais, užsidaro.
• Emocinis žlugimas esant jutiminiam krūviui, kuris dažnai pasireiškia agresyviu elgesiu, rėkimu ir net savęs žalojimu.

Sudėtingiausia autizmo forma yra Kannerio sindromas, arba tikrasis autizmas. Šį sindromą turintis žmogus yra visiškai asocialus, kalbos įgūdžiai silpni arba jų nėra dėl kalbos aparato atrofijos.

Savarankiškas gyvenimas tokiam žmogui neįmanomas, todėl jis turi būti nuolat prižiūrimas, ypač sunkiais atvejais būtina izoliacija specializuotoje medicinos įstaigoje.