Dažniausiai pacientams dar esant intensyvios terapijos skyriuose kineziterapeuto pagalbos prireikia po daugybinių kaulų lūžių, sąnarių išnirimo, raiščių ir raumenų plyšimo, vidaus organų sužalojimų.
„Prie itin sunkių sužalojimų priskiriami trauminiai galvos bei nugaros smegenų sužalojimai, po kurių gydymas trunka ilgai ir reikalauja pacientų kantrybės bei pastangų“, – sako Kauno klinikų Reabilitacijos klinikos kineziterapeutė prof. Eglė Lendraitienė.
Reabilitacijos klinikos vadovas prof. Raimondas Kubilius sako, kad būtent judėjimas ir nuoseklus fizinis aktyvumas yra svarbiausias veiksnys, lemiantis greitą paciento jėgų atsistatymą, funkcinės būklės ir savijautos gerėjimą po įvairių ligų ar traumų.
Profesorius pastebi, kad net ir baigus aktyvų gydymą, didžioji dalis pacientų nukreipiami reabilitacijai, kur didžiausias dėmesys taip pat skiriamas kineziterapijai.
„Saugus judėjimas savarankiškai ar su pagalba yra efektyviausias būdas tiek apsisaugant nuo ligų, tiek išvengiant jų paūmėjimo, – pabrėžia prof. R. Kubilius.
– Kauno klinikų padaliniuose šiuo metu dirba 30-ies kineziterapeutų komanda, kuri užtikrina, kad pacientų gijimas po įvairių ligų ar traumų būtų kuo spartesnis, o atliekami fiziniai pratimai – saugūs.“
Susirgus sunkia liga ar patyrus traumą, pacientai dažnai negali savarankiškai judėti, o jei gali, tai nežino, kaip tą atlikti teisingai. „Kineziterapeuto buvimas šalia pirmiausiai suteikia saugumo jausmą.
Pagal poreikį ir galimybes parenkami atitinkami pratimai, atliekami pasyvūs ar pusiau aktyvūs judesiai. Svarbiausia, kad viso gydymo metu pacientas bendradarbiautų tiek su gydytoju, tiek su kineziterapeutu“, – pabrėžia prof. E. Lendraitienė.
Išsamiai ištyrus paciento būklę, jiems nustatomas judėjimo funkcijos sutrikimo lygis ir parenkamos tinkamos gydymo priemonės ir metodai.
„Judėjimo funkcijos sutrikimo intensyvumas priklauso nuo ligos pobūdžio, traumos sunkumo, pacientų amžiaus.
Ši funkcija gali sutrikti dėl įvairių priežasčių – skausmo sukelto nejudrumo, paralyžiaus, sumažėjusios judesių amplitudės, pakitusio raumenų tonuso, sutrikusio kūno padėties valdymo“, – aiškina kineziterapeutė.
Ji priduria, kad vyresnio amžiaus pacientai kartais bijo nugriūti, todėl juda mažiau, o tai taip pat sukelia judėjimo funkcijos sutrikimus.
„Pacientams reikia paaiškinti, kaip atlikti pratimus teisingai, apsiversti ant šono, atsisėsti ar atsistoti, kad jis nepadarytų žalos, gyjant po ligos ar traumos.
Kartais kineziterapiją rekomenduojama pradėti dar prieš operaciją, siekiant sustiprinti pažeistą kūno vietą, atstatyti prarastas funkcijas, išmokti taisyklingo kvėpavimo, kuris itin svarbus pooperaciniu laikotarpiu“, – teigia prof. E. Lendraitienė.
Netaikant kineziterapijos, kai sutriko pacientų judėjimo funkcija, gali atsirasti įvairių komplikacijų – pneumonija, raumenų sutrumpėjimas, hipotrofija, skausmas įvairiose kūno vietose.
Prof. E. Lendraitienė pabrėžia, kad kiekviena paciento istorija – individuali ir nepaisant to, kad keliems pacientams klinikinė diagnozė būna tokia pati, kineziterapinė diagnozė gali skirtis.
Taip pat kineziterapeutai pagalbą teikia pacientams sergantiems tiek ūminėmis, tiek lėtinėmis neurologinėmis, endokrinologinėmis, širdies ir kraujagyslių, plaučių ir kitomis ligomis.
„Kartais kreipiantis į kineziterapeutą, nebūtina sirgti sunkia liga, o ypatingai dažnai kineziterapeuto pagalbos prireikia pacientams, daug laiko praleidžiantiems sėdint, – aiškina prof. E. Lendraitienė.
– Dėl mažo fizinio aktyvumo nusilpsta raumenys, pradeda formuotis kupra, iškrypsta stuburas.“
Ji priduria, kad atsirandantis raumenų disbalansas sukelia skausmus, o kad taip nenutiktų rekomenduojama pasitarti su kineziterapeutu, kuris įvertinęs funkcinę būklę, suteiks tinkamą pagalbą.
Taip pat skaitykite
