KUL dvasinė asistentė Vilma Petraškaitė: „Žmogui reikia žmogaus“

Dvasinė asistentė lanko pacientus skyriuose, tampa atrama jų artimiesiems bei svarbia grandimi medicinos personalui. 

Ji padeda rasti vidinių jėgų išgyvenant sudėtingas diagnozes, nerimą prieš operacijas ar priimant gyvenimo pabaigos akimirkas. Kodėl ligoninėje „žmogui reikia žmogaus“ ir kaip dvasinė pusiausvyra veikia sveikimą, kalbamės su KUL dvasine asistente V.Petraškaite.

– Kas yra dvasinis asistentas ligoninėje?

– Dvasinis asistentas pirmiausia yra žmogus, kuris ateina ne kalbėti, o klausytis. Aš dažnai sakau, kad šiam darbui labiausiai reikia didelių ausų ir mažos burnos. Mano tikslas – būti šalia žmogaus tada, kai jam sunku: kai jis išsigandęs, pasimetęs, nerimauja prieš operaciją, išgirsta sudėtingą diagnozę ar susiduria su gyvenimo pabaigos klausimais.

Baigiau klinikinės pastoracijos magistrantūros studijas Vytauto Didžiojo universitete – tai studijos, kurios ruošia dvasinius asistentus dirbti tokiose jautriose vietose kaip ligoninė, slaugos ar paliatyviosios pagalbos įstaigos.

– Kodėl pasirinkote darbą būtent ligoninėje?

– Ligoninė yra vieta, kur žmogus tampa itin pažeidžiamas. Net ir trumpas apsilankymas ligoninėje dažnai reiškia krizę – nutrūksta įprastas gyvenimo ritmas, atsiranda baimė, nežinomybė. O ilgalaikė liga ar slauga – tai jau labai gili patirtis, reikalaujanti daug vidinės stiprybės.

Man atrodo labai svarbu būti būtent ten, kur žmogui sunkiausia. Kartais vien tai, kad kažkas ateina ir ramiai pabūna šalia, jau yra didelė pagalba.

– Su kokiais išgyvenimais dažniausiai susiduria pacientai?

– Dažniausiai matau nerimą, baimę, pasimetimą. Žmonės bijo operacijų, bijo skausmo, bijo nežinios. Labai dažnas ir vienatvės jausmas – net tada, kai žmogus turi artimųjų.

Taip pat kyla daug klausimų apie prasmę: kodėl man tai nutiko, kas bus toliau, ar gyvenimas dar turi prasmę, kaip priimti ligą. Tai labai žmogiški klausimai, ir jiems nereikia „teisingų“ atsakymų. Dažniausiai reikia saugios erdvės, kurioje žmogus gali juos išsakyti.

– Kaip atrodo jūsų kasdienis darbas skyriuose?

– Lankau pacientus, su jais kalbuosi, klausausi. Dažnai pokalbis prasideda nuo visai paprastų dalykų – kaip šiandien jaučiatės, ar patogu, ar nereikia vandens. Tie maži gestai kuria pasitikėjimą.

Kartais žmonės labai greitai atsiveria, kartais reikia laiko. Man svarbu ateiti be išankstinių nuostatų, gerbti žmogų kaip sau lygų – su jo patirtimi, jausmais ir laisva valia.

– Ar galite pasidalinti patirtimi, kuri ypač įstrigo?

– Buvo atvejis paliatyviosios slaugos skyriuje. Personalas paprašė užeiti pas pacientą, kuris buvo labai piktas, sudirgęs, nuolat konfliktavo. Mes kalbėjomės apie 45 minutes. Jis pasakojo savo gyvenimo istoriją nuo pat vaikystės. Aš tiesiog klausiausi.

Po kelių dienų personalas pasakė, kad pacientas labai pasikeitė – tapo ramus, nebereiškė pretenzijų. Kitą dieną jis iškeliavo. Man tai buvo labai stipri patirtis, parodžiusi, kiek daug žmogui reiškia būti išgirstam ir suprastam.

– Ar dvasinė pagalba ligoninėje skirta tik tikintiems žmonėms?

– Tikrai ne. Dirbu su labai skirtingais žmonėmis – tikinčiais, netikinčiais, įvairių religijų atstovais. Su vienais kalbam apie tikėjimą, sakramentus, su kitais – apie gyvenimą, santykius, baimes, viltį. Dvasinė pagalba nėra apie religijos primetimą – ji apie žmogų.

– Kaip dvasinė ramybė susijusi su gydymu?

– Žmogus yra visuma. Kai jis jaučia didelį nerimą, baimę, įtampą, sunkiau gydyti ir kūną. Kai atsiranda ramybė, pasitikėjimas personalu, situacijos priėmimas – keičiasi ir savijauta. Net jei liga neišgydoma, žmogui labai svarbu jaustis išgirstam, priimtam, nepaliktam.

– Artėjant šventėms ligoninėje emocijos dažnai sustiprėja. Kaip tai jaučiate savo darbe?

– Šventės labai išryškina vienišumo jausmą. Žmonės galvoja, kad per šventes visi turi būti laimingi, apsupti artimųjų, o ligoninėje realybė dažnai visai kitokia.

Su pacientais kalbamės apie Adventą, laukimą, viltį. Kartais kartu giedame adventines giesmes, skaitome Kalėdų istoriją. Tai padeda sustoti, nusiraminti, pajusti, kad net ir ligoninėje žmogus nėra vienas.

– Ką norėtumėte palinkėti pacientams ir jų artimiesiems?

– Daugiau meilės ir drąsos ją parodyti. Kartais užtenka labai paprasto dalyko – paskambinti, parašyti, pasakyti „pasiilgau“. Tas ryšys žmogui suteikia labai daug stiprybės, ypač tada, kai jis išgyvena sunkų laiką.