Medikų profesionalumas išgelbėjo legendinio lietuvių lakūno Stepono Dariaus anūko gyvybę

70-etis Skirmuntas Maštaras, lietuvių lakūno Stepono Dariaus, kuris 1933 m. kartu su Stasiu Girėnu lėktuvu „Lituanica“ vieni pirmųjų pasaulyje perskrido Atlanto vandenyną, anūkas teigia nuo šiol švęsiantis du gimtadienius: savo gimimo dieną ir spalio 5-ąją, kai Respublikinės Klaipėdos ligoninės medikai jį grąžino į gyvenimą.

„Tai buvo - stebuklas“, - susijaudinusi sako Skirmunto žmona Nijolė Maštarienė.

Moteris pasakoja, kad po kirkšnies išvaržos operacijos, kuri jos vyrui buvo atlikta vienoje uostamiesčio gydymo įstaigoje, praėjus porai savaičių vyras namuose tiesiog susmuko. Greitosios pagalbos medikai Maštarą nugabeno į Respublikinę Klaipėdos ligoninę, kur jo žmonos teigimu, keturias valandas vyrui buvo atliekami įvairūs tyrimai.

„Nuo pirmos minutes, vos patekome į ligoninę, jautėme ir slaugytojų, ir gydytojų dėmesį bei rūpestį. Į vyro situaciją buvo pažiūrėta labai atsakingai. Tyrimai nieko nerodė net plaučių nuotraukos nerodė jokių pažeidimų, nors vyras jau kurį laiką kosėjo, bet mūsų neišsiuntė namo, o toliau rūpestingai tyrė ir bandė nustatyti dėl ko vyras susmuko.

Po atliktos kompiuterinės tomografijos išgirdau diagnozę, kuri mano supratimu, reiškė mirtį“, - pasakoja Nijolė Maštarienė.

Respublikinės Klaipėdos ligoninės medikai Skirmuntui Maštarui diagnozavo masyvią plaučių emboliją su kardiogeniniu šoku. Dėl sunkios būklės ir širdies pažeidimo Maštaras nedelsiant buvo hospitalizuotas į Reanimacijos intensyvios terapijos skyrių.

„Jo būklė išties buvo labai sunki, esant ūminei plaučių embolijai, kai užsikemša daugiau nei 50 proc. plaučių arterijos baseino - staigi mirtis ištinka apie 34 proc. ligonių, 10 proc. jų miršta per pirmą valandą.

Laiku skiriant tinkamą gydymą šį skaičių bendrai galima sumažinti iki 2-8 proc. Išgelbėti pavyksta tik tuos, kurie skubiai kreipiasi į medikus ir pacientui pagalba suteikiama nedelsiant“, - sako gydytoja pulmonologė Violeta Labžentytė.

Nijolė Maštarienė prisimena, kad palikusi vyrą ligoninėje ir grįžusi namo, akių nesumerkė visą naktį. Nors vilties, kad vyras išgyvens buvo mažai, juolab, kad S. Maštarui buvo nustatyta padidinta trombozių rizika, paveldėta iš mamos, vis dėlto Nijolė meldėsi, kad vyras būtų išgelbėtas.

„Ryte paskambinusi į ligoninę sužinojau, kad Skirmunto būklė yra stabilizuota ir vyras yra sąmoningas. Širdį užplūdo džiaugsmas, viltis ir begalinis dėkingumas medikams. Mes dažnai nematome, kaip jie dirba. Dabar tokia padėtis, kad gydytojui net gėlių negali nunešti, o jie visi sukasi it bičių kamuolys, dirba darniai, rūpestingai ir atsakingai.

Tikri profesionalai - visa RKL Reanimacijos skyriaus komanda ir Pulmonologijos alergologijos skyriaus, į kurį jau po paros buvo perkeltas mano vyras, komanda.

Vyras visų pavardžių neprisimena, tik kelias, bet esame dėkingi visiems – Reanimacijos skyriaus vedėjui Audriui Anužiui, Pulmonologijos skyriaus vedėjui Mariui Zolubui ir daktarytei, kaip ją vadina skyriaus vedėjas, pulmonologei Violetai Labžentytei. Visiems slaugytojams, visiems...“, - susijaudinusi sako Nijolė Maštarienė.

Po kiek daugiau nei savaitės Skirmuntas Maštaras, kuris pusę amžiaus dirbo girininku Kretingos rajone, grįžo namo ir dabar žmonos prašo, kad maistą gamintų tokį, kokį gaudavo ligoninėje. Anot Skirmunto žmonos, jam labai patiko ligoninės maistas ir apskritai viskas patiko“, - juokiasi Nijolė, vis dėkodama visiems ligoninės medikams už išgelbėtą vyro gyvybę.

Ir dar priduria, kad prie medikų jie su vyru yra pripratę, mat Skirmunto tėvai buvo garsūs Kauno medikai: tėtis Adolfas Maštaras buvo chirurgas, o mama Nijolė Maštarienė – docentė, gerai žinoma vidaus ligų gydytoja.

Sidebar placeholder