Negalite gyventi be rūkytos dešros ar skilandžio? Prieš dėdami į lėkštę pagalvokite dukart

„Northway“ medicinos centrų vidaus ligų gydytoja, gyvensenos medicinos specialistė Asta Jokubkienė sako, kad perdirbta mėsa kancerogenine medžiaga laikoma dėl specifinių cheminių junginių, kurie susidaro gamybos ir apdorojimo metu arba yra naudojami kaip priedai.

„Į I grupės kancerogeninių medžiagų žmogui sąrašą patenka medžiagos, kurių toksinis poveikis sveikatai laikomas įrodytu. Pavyzdžiui, neperdirbta raudona mėsa įtraukta į 2A grupės kancerogenų sąrašą – tai rodo, kad jos kancerogeninis poveikis yra tikėtinas. 

Šiuo metu Tarptautinis pasaulio vėžio tyrimų fondas (WCRFI) rekomenduoja per savaitę suvartoti mažiau nei 350-500 gramų pagamintos raudonos mėsos. Kaupiantis įrodymams, šios rekomendacijos, tikėtina, gali keistis“, – kalba A. Jokubkienė.

Sąraše – ir pieniškos dešrelės

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) perdirbtą mėsą apibrėžia kaip produktą, kuris išgaunamas mėsą sūdant, fermentuojant, rūkant, vytinant, pridedant nitratų, cukraus ar kitais būdais perdirbant, kad būtų pasiektas geresnis produkto skonis ar ilgesnis galiojimo laikas.

A. Jokubkienė atkreipia dėmesį, kad, kalbant apie perdirbtą mėsą, omenyje turima ne tik perdirbta žinduolių raumenų mėsa, bet ir paukštiena, mėsos subproduktai ar kraujas. 

Į perdirbtos mėsos gaminių sąrašą patenka vytintos ar rūkytos dešros, kumpis ar šoninė, taip pat pieniškos dešrelės, sūdyti ar rūkyti lašiniai, sūdyta jautiena, mėsos konservai bei kepenų paštetas. Gydytoja rekomenduotų šiuos produktus iš savo valgiaraščio išbraukti. Priežasčių tam – ne viena.

„Perdirbant mėsą pramoniniu būdu, kaip konservantai plačiai naudojami nitritai ir nitratai, kurie terminio apdorojimo ar virškinimo proceso metu virsta nitrozaminais, sukeliančiais stiprias uždegimines reakcijas bei galinčiais pažeisti ląstelių DNR. 

Apdorojant mėsą aukštoje temperatūroje – kepant, ypač keptuvėje, rūkant, skrudinant ant žarijų – susidaro tokie toksiniai junginiai kaip policikliniai aromatiniai angliavandeniliai, heterocikliniai aminai, kurie seniai žinomi kaip stiprūs kancerogenai“, – vardija A. Jokubkienė.

Žalingi yra ir kiti perdirbant mėsą naudojami maisto priedai, tokie kaip fosfatai, naudojami kaip stabilizatoriai, skonio ir kvapo stipriklis mononatrio glutamatas, karminas bei kiti raudoną spalvą mėsai suteikiantys dažikliai, dirbtiniai saldikliai, tokie kaip aspartamas, dūmo skonį suteikiantys priedai. Uždegimines reakcijas sukelia ir didelis druskos kiekis.

Didina storosios žarnos ir skrandžio vėžio riziką

Gydytoja įspėja, kad perdirbtos mėsos vartojimas glaudžiausiai siejamas su storosios žarnos ir skrandžio vėžiu. Vos 50 gramų perdirbtos mėsos per dieną storosios žarnos vėžio riziką didina 18 proc.

„Kadangi perdirbta mėsa yra stiprus uždegimą skatinantis veiksnys, teoriškai ji gali būti siejama su daugeliu lėtinių neinfekcinių ligų, tokių kaip cukrinis diabetas, artritas, išeminė širdies ir kraujagyslių liga, nutukimas, kitų sričių onkologiniai susirgimai, įvairios neurodegeneracinės ligos, depresija, hepatitas, inkstų nepakankamumas, nevaisingumas ir t. t. Lėtinis uždegimas yra viena svarbiausių sudedamųjų šių ligų vystymosi mechanizmo dalių“, – kalba A. Jokubkienė.

Pasak jos, perdirbta mėsa neigiamai veikia ir žarnyno biotą bei yra reikšmingas transriebalų, perteklinių sočiųjų riebalų ir maistinio cholesterolio šaltinis maiste. Šie veiksniai silpnina imunitetą, skatina dislipidemijos vystymąsi. Saugi perdirbtos mėsos vartojimo riba nėra nustatyta.

Tarp sprendimų – ir augalinės kilmės baltymų alternatyva

Ar yra būdų mažinti perdirbtos mėsos vartojimą, jeigu į gydytojų įspėjimus apie jos žalą sveikatai vis dar įsiklausoma nenoriai? 

Kasdien su pacientų ligomis susidurianti A. Jokubkienė sako, kad iš dalies galima mokytis iš patirčių, kuriomis pavyko sumažinti kitų dviejų I grupės kancerogenų, tabako ir alkoholio, vartojimą. 

Vienas efektyviausių būdų, gydytojos manymu, būtų perdirbtos mėsos prieinamumo mažinimas keičiant mokesčių ir subsidijavimo tvarką. Kitos šalys jau svarsto žengti šia linkme.

„Ne tik dėl neigiamo poveikio sveikatai, bet ir dėl ekologinių, klimato kaitos priežasčių papildomus mokesčius mėsai, tarp jų ir perdirbtai, garsiai svarsto tokios šalys kaip Danija, Vokietija, Švedija, Kinija, Ispanija ir Kanada“, – kalba A. Jokubkienė.

Jos teigimu, pagelbėtų ir kokybiškas produktų ženklinimas. Ne mažiau svarbu – didinti sveikatai palankių augalinės kilmės baltyminių produktų prieinamumą.

„Tai daryti būtų galima ne tik skatinant vartojimą subsidijomis, bet ir, pavyzdžiui, įvedant privalomą augalinės kilmės baltymų alternatyvą tose valstybinėse institucijose, kur žmonių maisto raciono pasirinkimą riboja aplinkybės – kariuomenėje, gydymo įstaigose, ugdymo institucijose“, – sako A. Jokubkienė.