„Lietuvos sveikata“ nusprendė savo akimis įsitikinti, ar antibiotikų įsigyti iš tikrųjų taip lengva.
Eksperimentas Rudaminoje
Šeštadienio rytą vykstame į Rudaminos turgų – vietą, kurioje, pasak vietinių, „visko rasi“. Vaistus čia pardavinėjantys žmonės – ne naujiena: jų, kaip paaiškėja, yra net keli.
Ant prekystalių sudėlioti įvairūs preparatai – nuo vitaminų iki skausmą malšinančių ar kosulį lengvinančių priemonių. Iš pirmo žvilgsnio antibiotikų nematyti.
Priėjusi prie pirmosios pardavėjos, pasakoju jai apie tariamus peršalimo simptomus – kosulį, pakilusią temperatūrą.
Moteris tarsi patyrusi vaistininkė iš karto ima siūlyti įvairius „nuo visko padedančius“ vaistus. Galiausiai pasiteirauju, ar turi antibiotikų.
„Turiu, – be ilgų įžangų atsako moteris. – Jie jums tikrai padės, turbūt turite uždegimą. Šitie labai geri – pati naudoju ir klientams siūlau.“
Kol apžiūrinėju siūlomus preparatus, prieina kita klientė. Ji drąsiai perka net tris pakuotes antibiotikų – sakė išvykstanti į Angliją ir „ten tokių nėra“, o serga ji dažnai. Iš jų bendravimo akivaizdu, kad jos – nuolatinės pažįstamos.
Pardavėja atkakliai aiškina, kaip vartoti antibiotikus, užtikrina, kad jie „nekenkia“ ir „greitai pastato ant kojų“. Kai atsisakau pirkti, tampa akivaizdžiai nepatenkinta. „Tai ko tu čia vaikštai ir galvą man sukioji?“ – suirzta.
Prie kito prekystalio situacija panaši – maloni šypsena, klausimai apie simptomus ir greitas pasiūlymas: „Turiu antibiotikų iš Baltarusijos, bet tik vieną pakuotę. Jei reikia, apsispręsk greitai. Dabar sunku jų gauti, problemos su siena“, – aiškina moteris.
Pareiškus, kad pirksiu, pardavėja skuba aiškinti, kaip vartoti preparatą, kiek dienų gerti ir nuo ko jis „tikrai padeda“. Bandau sužinoti daugiau – iš kur atsiveža, kaip įsigyja.
„Baltarusijoje be problemų nusipirksi. Čia tik pas mus viską draudžia – nenori, kad žmonės greitai pasveiktų. Jiems geriau, kai perka brangius vaistus“, – tvirtina ji.
Paklausus, ar žino, kad antibiotikų prekyba be recepto Lietuvoje – neteisėta ir baudžiama, pardavėjos tonas pasikeičia. Ji supyksta, antibiotikų pakuotę ištraukia iš mano rankų.
„Eik iš čia! Nori pasirodyti protinga? Aš visą gyvenimą dirbau medicinoje!“ – šaukia.
Grįžtant atgal po maždaug pusvalandžio – prekystalio jau nebėra. Neliko nei moters, nei vaistų.
Kalvarijų turguje rizikų ne mažiau
Po Rudaminos nusprendžiame apsilankyti ir Vilniaus Kalvarijų turguje – vienoje didžiausių ir judriausių sostinės prekybinių vietų. Norime įsitikinti, ar čia padėtis kitokia.
Netrukus randame dvi moteris, prekiaujančias įvairiais vaistais. Ant stalų – gausybė preparatų nuo skausmo, temperatūros, virškinimo sutrikimų, peršalimo.
Antibiotikų niekas nesiūlo, tačiau situacija netrukus sukrečia net labiau nei nelegali antibiotikų prekyba.
Prie vienos pardavėjos prieina jauna mama su kūdikiu ant rankų. Iš pokalbio suprantame, kad mažyliui – vos keturi mėnesiai.
Moteris prašo vaistų nuo kosulio, o pardavėja, nė akimirkai nesudvejojusi, paduoda jai dėžutę ir nurodo „kaip duoti“. Nei amžiaus, nei simptomų, nei galimų rizikų – jokių klausimų.
Nors keturių mėnesių kūdikį gydyti turgaus vaistais – ne tik neatsakinga, bet ir pavojinga, pardavėja, atrodo, nemato jokio moralinio ar teisinio barjero.
Vaistus parduoda ramiai, be menkiausio susirūpinimo, tarsi prekiautų saldainiais.
Situaciją stebint iš šalies apima mintis: kiek tokių mamų kasdien ateina ir perka kūdikiams preparatus, kurių ne tik nerekomenduoja gydytojai, bet ir kurių sudėtis bei kilmė dažnai visiškai neaiški?
Norėdami suprasti, kaip į tokią prekybą žiūri patys pirkėjai, nutariame pasikalbėti su turguje apsiperkančiais žmonėmis. Paklausiame, ar jų nestebina faktas, kad čia galima įsigyti antibiotikų be jokio recepto.
Reakcija – beveik vienareikšmiška. Žmonės juokiasi: „O jūs nežinojote? – nustemba viena moteris. – Gal ne vietinė? Aišku, kad galima.“
Kita pašnekovė tik patvirtina: nelegali vaistų prekyba daugeliui – seniai žinomas dalykas, ir ne vien tik tai, kas matoma ant prekystalių.
„Čia galima net užsakymą padaryti – pasakoja ji. – Kokio vaisto reikia – pasakai, ir atveža. Visko čia gausit.“
Atrodo, kad pirkėjai prie tokios praktikos seniai pripratę ir jos net nebesieja su rizika.
Antibiotikai be recepto – tiesiog „dar vienas daiktas“, kurį galima įsigyti kartu su vaisiais ar skalbimo milteliais.
Kyla daug grėsmių
Po eksperimento „Lietuvos sveikata“ kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją (SAM) ir Lietuvos vaistinių asociaciją, prašydama paaiškinti, kiek paplitusi nelegali vaistų prekyba, kaip ji kontroliuojama ir kokios rizikos kyla gyventojams.
„Nelicencijuotų asmenų prekyba vaistais – tai nelegali veikla, už kurią numatyta atsakomybė.
Tad tiek pardavėjas, tiek pirkėjas daro pažeidimą“, – aiškina SAM.
Perkant vaistus nelegaliai, pirkėjas ne tik pažeidžia įstatymą, bet ir rizikuoja sveikata.
Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba (VVKT) bendradarbiauja su policija, dalyvauja patikrinimuose ir informuoja apie sulaikytus preparatus.
Gavusi informaciją apie nelegalią prekybą internete, VVKT kreipiasi į svetainių savininkus.
Net jei vaistas atrodo teisėtas, jis gali būti falsifikuotas, netinkamai laikomas ar perpakuotas, todėl pirkėjas negali įvertinti jo saugumo.
„Turguje ar internetu įsigyto preparato tinkamumo terminas gali būti pasibaigęs, o pakuotė klaidinanti“, – sako SAM.
Pirkdami neaiškios kilmės vaistus, žmonės rizikuoja sveikata – nuo lengvų reakcijų iki rimtų apsinuodijimų ar net mirties.
„Net jei pakuotė atrodo teisėta, nežinome, kokios medžiagos faktiškai yra vaiste“, – aiškina SAM.
Lietuvos vaistinių asociacijos pirmininkė Kristina Nemaniūtė-Gagė „Lietuvos sveikatai“ pasakojo, kad nelegalios vaistų prekybos problema egzistuoja – tai matyti ne tik iš viešosios erdvės, bet ir iš gyventojų, ateinančių į vaistines.
Neretai žmonės atsineša neaiškias, ne lietuvių kalba pažymėtas pakuotes ir klausia farmacijos specialistų, kaip šiuos vaistus vartoti.
Specialistai stengiasi paaiškinti, kad tokių preparatų vartojimas ne tik gali būti neveiksmingas, bet ir kelti pavojų sveikatai, nes nėra aišku, koks tai vaistas, iš kokių cheminių medžiagų jis sudarytas bei kokiomis sąlygomis buvo vežtas ir laikytas, todėl atsakomybė už savo sveikatą galiausiai tenka patiems žmonėms.
Siekiant sumažinti nelegalių vaistinių preparatų pardavimus, pirmiausia būtina stiprinti gyventojų švietimą.
Esant įtemptai geopolitinei situacijai, praėjusiai pasaulinei pandemijai ir kartais fiksuojamiems vaistų trūkumams, gyventojai ieško alternatyvų, o tai savo ruožtu skatina augti sukčiavimo atvejus socialinėse erdvėse, kur neaiškūs preparatai ne tik siūlomi įsigyti, bet ir nelegaliai reklamuojami pasitelkiant žinomų asmenų veidus.
Jei anksčiau valstybinėms institucijoms reikėjo ieškoti nelegalios prekybos turguose, šiuo metu didesnį dėmesį reikia skirti nelegaliai prekybai vaistiniais preparatais internete.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą