Profesorius Julius Kalibatas: pas gydytojus eilės nemažės

- Balandžio septintąją minima Pasaulinė sveikatos diena tikriausiai neapsieis be gražių kalbų apie tai, kaip Sveikatos apsaugos ministerijos vykdomos reformos artina prie žmogaus kokybiškas medicinos paslaugas. Ar nėra atvirkščiai? Ar uždarant gydymo įstaigas rajonuose medicina netolsta nuo žmogaus?

- Problemų yra daug. Daugiau nei prieš 3 dešimtis metų mes su bendraminčiais pradėjome sveikatos priežiūros reformą, visų pirma, pirminės sveikatos priežiūros reformą. Siekėme reformuoti poliklinikas. Sakėme, kad reikia sukurti šeimos medicinos instituciją, kad neliktų tų milžiniškų poliklinikų, o būtų pirminės sveikatos priežiūros centrai, šeimos medicinos kabinetai, ambulatorijos, kad jos būtų kaip galima arčiau žmonių, net, pavyzdžiui, daugiabučių pirmame aukšte atidaryti gydytojų kabinetus ir t.t.

Tikslas, kad žmonėms nereikėtų eiti į didžiules poliklinikas, laukti ten eilėse. Norėta priartinti pirminę sveikatos priežiūrą prie gyventojo, kad ir kaimuose būtų šeimos medicinos kabinetai. Buvo periodas, kad ir finansavimas buvo, todėl daug privačių kabinetų atsidarė rajonuose, gyventojai buvo patenkinti.

- Dabar viskas daroma atvirkščiai...

- Na taip. Mes pradėjome decentralizacijos procesą, kad medikai būtų kuo arčiau žmonių gyvenamosios vietos, o dabar prasidėjo centralizacija. Ne tik man, bet ir daug kam tai nelabai patinka. Nes griaunama ir pagrindinė šeimos medicinos koncepcija, kad gydytojas turi būti kaip galima arčiau savo pacientų, kad galėtų greitai suteikti pagalbą. Rajonuose mažos ligoninės uždaromos, nes sako, kad ekonomiškai jas nenaudinga išlaikyti, net didžiuosiuose miestuose ligoninės jungiamos į didžiulius konglomeratus.

Mums pradedant reformą, didžiausi pasaulio ekspertai mokė ir sakė, kad rinkos ekonomika, kai skaičiuojami pinigai, kas efektyvu, kas nenaudinga, savaime turi atkristi. Nes, sakė, sveikatos apsaugos sistema - vienintelė sritis, kur neturime vadovautis rinkos ekonomikos dėsniais. Net jei kai kurios grandys dirba nuostolingai, dėl gyventojų privaloma jas išlaikyti.

Dabar prasidėjo tas skaičiavimas - aha, ta maža ligoninė ekonomiškai nenaudinga, reikia uždaryti. Jei gimdymų mažiau nei 600 per metus, akušerinį ginekologinį skyrių reikia uždaryti.

Žmonėms sakoma - jums bus geriau, jums bus suteikta aukšta kvalifikuota pagalba. Puiku, bet pasiekti tą aukštą kvalifikuotą pagalbą, kuri koncentruojama pačiose didžiausiose ligoninėse, žmonėms, ypač kaimo, dažnai gali būti labai sunku ir ne vienas pacientas nespės tos pagalbos sulaukti.

Kitas dalykas. Šiandien labai trūksta medikų. Kažkada buvo padaryta klaida - nebuvo paskaičiuota, kiek mums ateity reikės medikų. Dabar praktiškai visose srityse trūksta medicinos darbuotojų. Nemaža dalis medikų išvažiavo dirbti į užsienį. Jie ten labai vertinami. O ką mes Lietuvoje girdime? Apie mobingą.

Be to, trečdalis Lietuvos gydytojų yra pensinio arba priešpensinio amžiaus. Tad nežinau, kas ateity dirbs. Žinoma, dabar aukštosios mokyklos didina priėmimą į medicinos studijas, bet dabar priėmus net ir po 300-400 studentų, gydytojų turėsime tik po 10 metų.

- Tad nuotaikos nekokios, ar ne?

- Tikrai nekokios. Medikai supranta, kokios yra milžiniškos problemos. Ir tų eilių pas gydytojus mes neišspręsime. Net juokinga, kai ministras parašo įsakymą, kad pas šeimos gydytoją žmogus pateks per savaitę, pas specialistą - per mėnesį. Bet jei kardiologo nėra (pas kardiologą šiandien eilė - 6 mėnesiai), tai tie įsakymai tiesiog nevykdomi.